Kažkaip paskutiniu metu retai neužsukdavau pas vyro dėdę Joną – darbas, kitokie rūpesčiai. Bet kartais nuvažiuodavau po darbo tai kokių drabužių, tai kokių daiktų, tai kokių produktų prisikrovusi į bagažinę.
Bet užsukdavau trumpam: viena vertus, Jono visi trys paaugliai buvo pakankamai savarankiški, kita vertus, tuose namuose tvyrojo ligoninės atmosfera – ir aštuoniasdešimtmetė uošvė, ir pats Jonas daugiau gulėdavo lovose, nei sėdėdavo. Kažkaip nejauku ten buvo.
Dažniau Jono dukra paskambindavo ir pranešdavo, kad viskas gerai, tik senelė ir tėtis visai be sveikatos ir ar aš negalėčiau nupirkti telefonui papildymą už penkis litus. Nupirkdavau ir padiktuodavau mergaitei skaičius, juk nežinia, kada ar po vieną, ar abu ligonius kartu reikės vežti į ligoninę.
Vyras, girdėdamas, kaip kalbuosi su jo penkiolikmete pussesere, raukydavosi ir pabambėdavo: ne vargšai tie giminės – tegul jau pats Jonas pakrato savo pinigų kojinę, nes per gyvenimą iš jos nei lito, nei rublio neišėmė.
Kai atkirsdavau, kad negražu skaičiuoti svetimus pinigus, visai supykdavo: girdi, turėsi bėdą, jei Jonas staiga numirs. Apskritai elgėsi taip, lyg Jonas ne jam giminė būtų, o man – gal kartą per metus pas savo dėdę apsilankė.
Tad kai praėjusio penktadienio vakarą susiruošiau pas Joną – pamaniau, nuvešiu vynuogių, apelsinų ir dar šio bei to, pažiūrėsiu, kaip laikosi, ko reikia, vyras tik durimis trinkt ir užsidarė svetainėje prie televizoriaus: girdi, pati tempkis maišus į mašinytę.
Ir aš būčiau nutempusi – ne naujiena, bet suskambo telefonas. Skambino Jono dukra – ryt pati atvažiuosianti, apsipirkti reikia.
Na ką gi, maišus sunešiau į balkoną – ryt, tai ryt.
Atvažiavo viena – be dvynių brolių. Nenusivilkusi pastovėjo prieškambaryje, kol pasiėmiau rankinę, ir nusekė iš paskos į mano prancūzę. Kažkaip ji labai jau atsargiai į automobilį lipo, o įlipusi klausiamai į mane žvilgtelėjo ir prasidarė langą.
Nespėjome nuvažiuoti į prekybos centrą kitame miesto gale, kai mergaitei pasidarė bloga. Sustojau ir atidariusi duris paklausiau tiesiai:
- Tu nėščia?
Perbalusi mergaitė linktelėjo ir toliau gaudė orą, o man pakirto kojas – čia tai bent.
Vargais negalais nusikasėme į prekybos centrą ir ją nusitempiau į užkandinę. Kai Jono dukra nusivilko striukę, iškart supratau – ogi jau koks šeštas-septintas mėnuo.
- Ką darysime? - paklausiau.
- Tekėsiu, - jau atgavusi gerą nuotaiką atsiliepė. - Rimas jau seniai siūlo, tik aš noriu su balta suknele. Tai gal po gimdymo.
- Koks Rimas? - išplėčiau akis.
- Na, tas kaimynų sūnus – Rimas, Rimgaudas. Jis mane myli ir turi gerą darbą, - atsakė ramiai mergaitė.
- Ach tas Rimas... - nutęsiau. - Bet juk jis tau per senas – jam trisdešimt, o gal ir daugiau. O ir jis vedęs.
- Seniai išsiskyręs – dar iki mums pradedant draugauti. O ir ne per senas – jam tik trisdešimt ketveri, o tėčiui buvo dvidešimčia metų daugiau, kai aš gimiau, - labai dalykiškai atsakinėjo mergaitė (o gal reikėtų rašyti, jauna moteris) už abiejų žandų kimšdama varškės pyragą.
- O ką tavo tėtis sako, ką močiutė? - klausinėjau toliau.
- Nieko nesako – išvis su manimi nesišneka, - vis dar ramiai aiškino. - O broliai pyksta – sako: „Tu išeisi, tai kas mums valgyti darys, kas skalbs?..“
- Pas gydytoją buvai? - besugalvojau paklausti.
- Buvau – auklėtoja nuvežė, kai mano pilvą pamatė, - atsainiai atsakė ir pažvairavo į mano pyrago dalį: - Ar galiu ir šitą suvalgyti?
- Valgyk, - pastūmiau lėkštę arčiau mergaitės, nes jau kam kam, bet man kąsnis burnon nelindo.
Šiek tiek, kaip sakoma, pažinojau to Rimo šeimą: motina – despotė, tėvas - smulkus niekšelis, tad tikėtis, kad ir Rimas bus geras vyras ir tėvas nelabai buvo galima tikėtis. Tačiau jau šaukštai po pietų – yra, kaip yra.
- Kur gyvensite? - pasidomėjau, kai patraukėme ieškoti prekybos centre džinsų su tampriu juosmeniu.
- Pas Rimą, tai yra, pas jo tėvus – būsiu visai šalia tėvuko, tai galėsiu ir jį prižiūrėti, - nerūpestingai atsakė mergaitė ir įsispoksojo į vitriną: - Jėzau, kai norėčiau tos raudonos rankinės...
Lilitė
