facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Ričardas JAKUTIS

Gyvenime vis kažko laukiame. Štai laukėme vasaros. Vieni sako, jog šiais metais vasara gera, kiti burnoja, girdi, nevykusi, bet vis tiek ji atkeliavo. O kaip su krize? Juk jos pabaigos irgi laukėme? Sulaukėme, ar ne? Keista, bet niekas negali tiksliai atsakyti. Krizės pabaigos laukimas panašus į S.  Beketo pjesės „Belaukiant Godo“ herojų laukimą. S. Beketo filosofija pesimistiška, jis nesuteikia vilties, nenurodo išeities iš rutinos, kurioje įstrigusi žmonija. Tačiau šioje autoriaus dramoje galime pajusti ir gailestį žmonijai, bent jau jos daliai.

Žiūrint į Graikiją, Portugaliją, naujus Amerikos bankų skandalus, darosi neramu, kad krizė gali užsitęsti ilgiau. Girdime kalbas apie euro nepatikimumą. O juk taip tikėjom ir neabejojom euro idėja.

Kiek kartų nuo 2008-ųjų pabaigos girdėjome žodį „krizė“? Nesuskaičiuosi. Kiekvienas žodis turi vienokį ar kitokį poveikį, tačiau vieni žodžiai stipresni, kiti silpnesni. „Krizė“ – stiprus žodis. Tarsi simbolis. Išlikimo simbolis. Jei visi žvėrys bėga į šiaurę, tai gali reikšti, kad pietuose potvynis arba gaisras. Jei visi bėga – turėtų kilti nenumaldomas noras bėgti drauge.

Kai 2009-aisiais Nobelio ekonomikos premijos laureato Paulo Krugmano buvo paklausta, kada pasaulyje baigsis ši ekonominė krizė, žymus amerikiečių ekonomistas gūžtelėjo pečiais: „Aš ne Dievas, kad tai žinočiau“. Dar girdėjau pamąstymus, jog ir pasaulio šachmatų čempionai nežino, kokia padėtis šachmatų lentoje bus po 24 ėjimų. Iš tiesų tai sunkus galvosūkis netgi genijams.

Mūsų finansų ministrė, premjeras, o dabar jau ir prezidentė sako, jog krizė baigėsi. Tarsi viskas aišku. Bet štai išeini į gatvę, o ten žmonės guodžiasi, jog viskas brangsta, atlyginimai nedidėja, žodžiu, krizės pabaigos dar nesimato. Įdomiausiai elgiasi bankai. Vienu atveju jie aiškina, kad krizė baigėsi, kitu – kad tęsiasi. Priklausomai kaip jiems reikia ir kiek naudos jie vienaip ar kitaip sakydami turi. Superdemagogija – tai, kai mokesčių inspektorius įrodinėja mokesčių mokėtojui, kad sumokėti mokesčiai yra geriau už naują automobilį ar namą vaizdingoje vietovėje. Mano galva, krizė baigsis, kai žmonės patikės, kad ji baigėsi.

Liaudyje gyvas posakis: „Įsikalbėti ligą“. Kalbi, kalbi kol tikrai susergi. Gal taip pat ir su krize? Kodėl ji atėjo? Jau esu minėjęs savo nuomonę, kad pasklaidė krizė „Stiliaus“ tipo žurnalus, pažiūrėjo televizijos laidas apie verslininkų žmonų gyvenimą, reprezentacinius vakarėlius ir nutarė – laikas ateiti. Anglijos bažnyčia išplatino maldą darbą dėl finansų krizės prarandantiems britams. „Išgirsk mane šaukiantį sumišime, padėk man aiškiai galvoti ir nuramink mano sielą“, - siūloma melstis. Skaičiau, kad nuo 1929 metų, kai pasaulyje prasidėjo pirmoji visuotinė finansų krizė, žmonija išgyveno dar 13 sunkmečių. Vieni truko vos metus ir stipriai paveikdavo tik po kelias valstybes, kiti sutrikdydavo daugelio šalių ekonomiką. Sovietmečiu buvo stengiamasi, kad gyventojai krizės nepajustų. Pavyzdžiui, ar pajutome 1982 metų krizę? Tiesa, kaip ją reikėjo pajusti, jei visą pusę amžiaus buvo krizė? Krizė krizėje nelabai ir jaučiasi. O kas laukia dabar?          

„Krizė“ – tai labai taikliai sugalvotas apibrėžimas: lengva ištarti, greitai įsisavinamas bet kurioje kalboje, smegenys greitai pripranta prie šio termino. Žodis „krizė“ primena burtažodį „abra kadabra“, nes skirtas tarsi žmogui įbauginti, įtikinti, jog jis neturi kito pasirinkimo, kaip tik džiaugtis tuo, ką turi dabar (nesvarbu, kad viskas brangsta, atlyginimai maži, o ir darbo nėra), nes jei jis bandys ką nors keisti, tai „krizė” suvalgys jį gyvą.

Bet dažnai tenka girdėti ir nuomonę, jog šiandien pasaulį ištikusi krizė - tai ne pasaulio pabaiga, o priešingai - naujo, geresnio, švaresnio pasaulio pradžia. Pasaulio be beprotiško pelno vaikymosi, be nekontroliuojamų bankų ir bankininkų spekuliacijų, su didesne atida moralės principams ir etikai... Būtų gražu, jei tikrovė negriautų ir šios iliuzijos. Iš to, ką matome tikrovėje, krizė, kaip ir laisvoji rinka, pati savaime - joks gėris ar gėrio pradžia, o greičiau didinamasis stiklas, išryškinantis šiandienos visuomenę graužiantį ekonominį ir moralinį vėžį. Kad ir kiek spoksotume pro tą didinamąjį stiklą, negerovės savaime nenyksta, kai nėra tvirtos visuomeninės ir politinės valios toms negerovėms šalinti. Prisiminkime, kokias didžiausias Lietuvos blogybes nurodydavo ekspertai iš Briuselio dar tuomet, kai Lietuva maudėsi ekonominės gerovės vandenyse? Ogi - išpūstą valstybės valdymo aparatą ir didžiulę socialinę atskirtį, kuri susidarė dėl nepamatuotai didelių iš biudžeto mokamų įvairaus plauko vadovų, viršininkų bei kai kurių „specialistų“ ir nepadoriai mažų „eilinių“ piliečių atlyginimų, taip pat dėl vienų iš mažiausių Europos Sąjungoje (kol į ją nebuvo priimtos kai kurios Balkanų šalys) pensijų.

Kodėl ir kaip atsiranda krizės? Atsiranda iš mūsų egoizmo, kai pradedame pernelyg daug vartoti. Paklauskime gražių ir sėkmės žmonių, kodėl jie taip gražiai atrodo, kodėl jiems šitaip sekasi. Sulauksime atsakymo, jog jie tik dešimt dienų per metus valgo ką nori ir tiek pat dienų daro ką nori. Kitomis dienomis gi maitinasi kaip liepia dietologai ir elgiasi pagal griežtas gyvenimo ir elgesio taisykles. „Daiktų ir pinigų kaupimas kaip savaiminis tikslas yra pražūtingas. Niekada nesu matęs, kad paskui katafalką per laidotuvių ceremoniją važiuotų vilkikas su visais velionio daiktais“, - tai ištrauka iš elektroniniu būdu platinamo ilgo laiško, raginančio krizės akivaizdoje atsisukti į tikrąsias vertybes. Visa gamta, išskyrus žmogų, suvartoja tiktai tiek, kiek būtina egzistavimui palaikyti. Tam, kad pasaulyje būtų pusiausvyra, mes turime sėkmę ir nesėkmę, juodą ir baltą, teigiamą ir neigiamą, minus ir plius. Be žmogaus ego, visos gamtos jėgos išlaiko pusiausvyrą, sudarydamos vieną bendrą sistemą ir tik žmogus trikdo jų harmoniją. Gamtoje viskas tarpusavyje susiję ir siekia išlaikyti tą pusiausvyrą, tiek vidinę, tiek ir su aplinka. Vidiniams ryšiams iširus viskas ima žlugti.

Išminčiai sako, jog kiekviename blogyje yra ir gero. Krizėje taip pat. Tai ne paradoksas, bet paprasčiausia realybė. Girdėjau ekonomistų pamąstymus, kad krizė padės apsivalyti nuo vos vegetuojančių įmonių, neduodančių nieko gero nei rinkai, nei jų darbuotojams. Kitoms įmonėms krizė yra puiki galimybė susiimti ir susitvarkyti taip, kad ne tik nekiltų pavojaus išlikti, bet kad dar labiau sustiprėtų. Psichologai gi sako, jog savižudybių mažiau krizės metu, o ne tuomet, kai žmonės viskuo pertekę ir nebežino ko norėti. Krizės metu mažiau ir pavydo, nes tuomet rūpi pačiam išgyventi, o ne rūpintis, kaip kiti gyvena. Dėl emigracijos irgi nevertėtų krimstis. Juk paskutinio surašymo rezultatai byloja, jog net jei Lietuvoje liktų vos 100 tautiečių, vis tiek čia mūsų bus 3 milijonai.

Atrodytų, jog pasiturintiems krizę pergyventi yra lengviau, vargšams – sunkiau. Abejočiau. Koks skirtumas, ar tu neturi duonos kepalo, ar Svarovskio kristalų. Nelaimingi abu vienodai.

Jeigu velnią reikėtų pavadinti kokiais vardais, manau, vienas iš tinkamų būtų „krizė“. Bet ar šis velnias iš tiesų toks baisus, kaip jį piešia? Ar begaliniai pokalbiai apie krizę panikos lygį nepadidina du ar net tris kartus, nes baimės akys didelės? Krizė juk kelia reikalavimą kažką daryti kitaip, ieškoti išlikimo būdų. Tačiau pažeidžiami žmonės, kurie sunkiau atlaiko permainas, jie krizės metu elgiasi destruktyviau bei chaotiškiau. Tiesa, kuo labiau visa keičiasi, tuo labiau viskas lieka kaip buvę. Dar sako, krizes reikia pernešti kūrybiškai. Žodžiu, kūrybos žmonėms krizės neturėtų būti sunkios. Bet jeigu taip nėra, anoks tu kūrėjas.

Kaip atpažinti, kad krizė dar nepasibaigus? Maniau, pavyzdžiui, pagal mobilųjį telefoną. Jeigu kuo arčiau savęs jį laikome, iš rankų nepaleidžiame - krizė nepasibaigus. Įtampa, skambučio laukimas, negirdėsime, neatsiliepsime – pražūsime. Atsiliepsime – būsime išgelbėti, mums praneš džiugią naujieną. Pas mus krizė ir mes negalime gyventi nutolę nuo telefono, tai ne taip, kaip Vakarų pasaulio žmonės, pas kuriuos viskas ramu, todėl ir mobiliuosius telefonus jie kažkur nukišę, neskuba, tingi atsiliepti.

Kaip pagelbėti krizę išgyvenančiam žmogui? Tai sunkiau, nei suteikti pagalbą kelyje. Psichologai moko: padėkite patekusiam į krizę, išklausykite – nepertraukdami, neprimesdami savo nuomonės, nerodydami pranašumo, susilaikykite nuo patarimų, kaip „Nesinervink, praeis”; „Tau reikia pailsėti“; „Neimk į galvą”. Tai visiškai netinka. Verčiau papasakokite apie panašius išgyvenimus, jei tokių patyrėte. Kiekvienam malonu žinoti, kad ir jums sunku kaip ir jam. Nebrukite ekstrasenso ar būrėjos paslaugų, tačiau psichologo ar psichoterapeuto (jei tokį pažįstate) telefoną pasiūlyti galite. Nekiškite vaistų, nes vaistų nuo krizės nėra. Bereikalingai tik tabletės grauš skrandį. Vienintelis tinkamas vaistas – humoras… Jei tokio turite.

Gandai apie krizes dažnai būna ir perdėti (pamenat gandą apie Marko Tveno mirtį, kai pats rašytojas turėjo įsiterpti ir visiems tarti, jog gandai apie jo mirtį yra stipriai perdėti). Nustebino statistika apie neištikimybę. Vienas iš keturių vedusių vyrų yra neištikimas, bet juk tuomet – trys ištikimi. Tarp moterų dar geresni rezultatai - viena iš dešimties neištikima, devynios – ištikimos. Savo akimis nebūčiau tokios statistikos matęs, nepatikėčiau. Nežinia, tiesa, kur tokios apklausos vyko, viena aišku, tik ne tarp mano pažįstamų. O gal žmonės tik nori pasirodyti geresni. Kaip ten bebūtų, duomenys yra duomenys ir, vadovaujantis jais, ne kalbėti apie ištikimybės krizę reikėtų, o tiesiog džiaugtis – krizės čia nėra. Na, nebent ne tai vienai moteriai iš keturių ir vienam vyrui iš dešimties. Jie ir šaukia: „Krizė! Krizė!“ Galgi ir su kitomis krizėmis taip.

Stebina kaimyninė Lenkija. Lenkijos ekonomika atsigaus greičiau nei Danijos, Suomijos ir Švedijos, o pasibaigus ekonomikos recesijai ji žengs koja kojon su Didžiąja Britanija ir Norvegija – skaičiau apie prognozuojamą šviesią Lenkijos ekonomikos ateitį. Realu, kad prognozės pasitvirtins, nes Lenkija – viena iš dviejų ES šalių (kartu su Kipru), kurių BVP ne smunka, o kyla, kai tuo tarpu absoliučios daugumos kitų ES šalių BVP krito ir ekonomika lėtėjo. Kur slypi viso to priežastys? Lenkijos ekonomikos stiprybė, kad šalyje pagamintas prekes perka ir vietiniai gyventojai, ir klesti eksportas. Žinia, lenkiškus maisto produktus, degalus ir kt. perka ir lietuviai, ir vokiečiai, be to, Lenkijoje gamintos pramonės, technikos ar kitos prekės - pigesnės, nei gaminamos Vidurio ar Vakarų Europoje, tad šiuo metu, kai europiečių perkamoji galia yra gerokai sumenkusi, lenkiška produkcija tampa vis patrauklesnė. Lenkai puikiai išnaudoja savo geopolitinę ir prekybos padėtį. Pigi darbo jėga čion privilioja ir užsienio kompanijas, pavyzdžiui, automobilių gamintojas „Ford“ savo mažųjų „Ka“ gamybą iš Ispanijos perkėlė į Lenkiją, Japonijos technikos gamintoja „JVC“ čia atidarė savo filialus, tą patį padarė ir cigarečių gamintojos „British American Tobacc“ bei „Gallher“ ir t. t.

Prisiminiau arabų išminčiaus Kahlilis Džibrano pastebėjimus apie tautą, kurie parašyti lyg specialiai mums:

Apgailėkite tautą, nešiojančią drabužius, kurių pati neaudžia, valgančią duoną, kurios pati neaugina, ir geriančią vyną, kuris teka ne iš jos vynspaudės.

Užjauskite tautą, kuri pakelia balsą tik tada, kai ištinka paskutinioji, kuri neturi kuo didžiuotis, vien griuvėsiais, ir niekada nesukils, nebent kai jos galva atsidurs tarp budelio kirvio ir trinkos.

Užjauskite tautą, kurios politinis veikėjas yra lapė, filosofas – žonglierius, o menas – skylių lopymas ir beždžionavimas.

Užjauskite tautą, kuri naują savo valdovą sveikina trimitais, o atsisveikina patyčiomis, kad vėl kitą sveikintų trimitais.

Apgailėkite tautą, kurios išminčiai nukvaišę nuo senumo, o stipruoliai dar tik lopšyje.

Apgailėkite tautą, susiskaldžiusią į dalis, kai kiekviena dalis save laiko tauta.

Pabaigai dar kiek optimistiškesnių minčių. Jeigu krizė, tai parduotuvės turėtų būti tuščios, baruose nebelikti žmonių, niekas nedirbtų, niekas nieko nepirktų - viskas aplink sustotų. Bet taip nėra. Nustebau perskaitęs, kad statistikos rinkėjai labai tiksliai paskaičiavo, jog mūsų šalies prekybos centruose 2010 metais vyko 25452 akcijos.

Taip pat skaičiau, kad dėl finansinės krizės „Gazpromas“ atidėjo planuotą 396 metrų aukščio dangoraižio statybą Sankt Peterburge. Neabejoju, kad ne vienam milijonui šio miesto gyventojų ši žinia pakėlė nuotaiką. Piterio siluetas, bent kol siaus krizė, išliks apytikriai toks, kokiame gyveno Josifas Brodskis, toks, kokį per baltąsias naktis yra tekę matyti. Sankt Peterburgo pavyzdys čia tik tarp kitko. Tas pats ir Vilniuje, ir kituose miestuose. Eseistas Pranas Tamošaitis pasakojo apie savo draugus, pasiėmusius paskolas ir nusipirkusius butus naujuose namuose - antihumaniškuose getuose. Kodėl tie naujieji kvartalai buvo projektuojami taip, tarsi visi tie jauni žmonės niekada neturės vaikų, nepajus poreikio sportuoti, pasivaikščioti, galų gale – pasėdėti ant suoliuko po medžiu. Jei pasaulinė finansų krizė buvo neišvengiama, tuomet gaila, kad ji atėjo tik dabar, o ne prieš trejus–ketverius metus. Daugybė jaunų žmonių nebūtų dešimtmečiams pakliuvę į tokias urbanistines dykvietes. Rašytojas tikisi, kad, kol tęsis krizė, pasikeis statybų bendrovių požiūris į klientus, pakis įtakingųjų antspaudus dėliojančių specialistų mentalitetas ir požiūris į miesto plėtrą, o kai krizė pasibaigs, Vilnius (o gal ir Šiauliai) pagaliau pradės plėtotis kaip modernus Europos miestas, o ne chaotiškai, tarsi trečiojo pasaulio lūšnynas – kaip buvo iki dabar.

Įsiminė pasiūlymas svarstymuose, kaip išgyventi krizę. O tas pasiūlymas – siūti šunims švarkelius ar megzti jiems megztukus. Sako, paklausa didžiulė. Arba steigti šunų viešbučius. Tikėtina, jog atostogauti išvykstantieji savo augintinius ten paliks. O jei para tokiame viešbutyje kainuos kaip ir normaliame... Veiklos barų tikrai rasti galime.

Ir keli krizės meto anekdotai. Tiesa, gal ir nešviežiausi, bet juk ir krizės senos kaip pasaulis.

Darbuotojui sumažino algą. Maždaug šimtu litų. Nuskriaustasis kreipėsi į įmonės direktorių. Šis priekaištingai pareiškė:

– Na, kas jums tie šimtas litų?.. O šaliai tai solidūs pinigai.

Nuskriaustasis darbuotojas atsiprašė.

Ir dar vienas.

Įmonės valdyba bijodama, kad įmonės neištiktų krizė, nusprendžia pašalinti direktorių. Palikdamas postą jis parašo du laiškus jį keičiančiajam ir pataria jais pasinaudoti kai bus sunku. Sunku tampa gan greitai ir naujasis direktorius atplėšia pirmąjį laišką. Jame parašyta: „Dėl visko kaltink mane“. Taip ir pasielgia. Kiek padeda. Bet neilgam. Tuomet atplėšia antrąjį laišką. O jame perskaito: „Rašyk du laiškus!“

O krizė baigsis rudenį, jeigu kas laukėte šio sakinio.

Į viršų