Rainiukė – išdavikė. Vyras ją gardžiais kąsneliais iš savo lėkštės nusiviliojo ant sofos prie televizoriaus ir ji jau nebesitrainioja man grįžus iš darbo apie kojas, kad kuo greičiau į jos lėkštelę pripilčiau katiniškų džiūvėsių, o paskui nebetįso prie šaldytuvo laukdama, kad ruošiant vakarienę ir jai atitektų koks mėsos gabalėlis.

Įsitaiso dabar ant sofos, kur panorėjusi, o vyras prie jos taikstosi – išsiriečia skersas, kad neduokdie jos nereikėtų pajudinti.

Išdavikė, išdavikė ir dar grobuonė: retai, bet vis dar randu įtartinų plunksnelių balkone, nes kai tik atšyla, vis užmirštame balkono langus sandariai uždaryti.

Kažin ar kokie gamtos mylėtojai nebaudžia žmonių už jų kačių įvykdytas paukštžudystes?

Nors, tiesą sakant, mane ne tiek skaudina Rainiukės išdavystė, kiek vyro. Kalbasi jis su kate, pasakoja jai kažką tokiu švelniu maloniu balsu, kokiu su manimi, jau neprisimenu kada yra kalbėjęs...

Net pavydas ima, nes ką bepasakyčiau, atsako taip griežtai ir tokiu nepatenkintu tonu, lyg būčiau jam mirtina priešė...

Bet ne tai svarbiausia. Jei neturėčiau širdyje bjaurios rakšties, gal net dėmesio nekreipčiau nei į vyrą, nei į katę. O rakštis net ir ne mano...

Prieš pusantros savaitės dukra nutraukė tylą – paskambino. Girdi, taip ir taip, viskas lyg ir gerai, bet žiauriai prasišoviau...

- Susirgai? - išsigandau.

- Na, ne, - pusiau atsako dukra, pusiau provokuoja, kad išklausinėčiau. - Čia visai kitas reikalas... 

- Vyrui kas nors? - klausiu jau ramiau.

- O kas jam gali nutikti – juk net slogos nepasigavo? - vis dar tempia gumą dukra.

- Tada pinigai, - rėžiu tiesiai. - Kiek?

- Ach, mam, tu visada tokia materialistė... - dar tęsia dukra ir išpoškina: - Na, taip – netoli penkių tūkstančių.

- Tave, ką – apvogė? - tikslinuosi informaciją kartu bandydama prisiminti, kiek iškart galėčiau dukrai pervesti internetu.

- Galima sakyti ir taip, - jau nebesislėpdama atsidūsta dukra. - Supranti, Agnė metė vyrą... Na, ar jis – ją. Bet nesvarbu tai. Žodžiu, jinai buvo tiek dėl to savo šykštuolio prasiskolinusi, tiek... Nu – apie penkis gabalus...

- Ir vis iš tavęs, - nebeklausiu, o  konstatuoju faktą. - Po kelis litus, po dešimt, po šimtą... Ir vis: „Vyras atiduos“.

- Na, taip... panašiai... O dabar jau nebeturi iš kur – vyras net papuošalų neatidavė... Sako, tai investicija ir dar apdrausta, o Agnei nieko pagal vedybų sutartį be penkerių metų ir nepriklauso, - dukra jau pylė žodžius jaudindamasi. - Aš dar bandžiau kalbėtis, kad man skolą atiduotų, o jis tik šaiposi: „Kas skolinosi, tas te ir atiduoda...“ Ir dar mane bandė kabinti! Fu – niekšas!..

- O... - tegalėjau ištarti, nes tik prieš kelias dienas buvau sutikusi Agnės motiną, kuri išdidžiai vaipėsi: „Mano dukra, kad ir universiteto nebaigusi, kokį vyrą susirado. Milijonierių! Ne kokį juodadarbį nabagą mechaniką!..“ - O...

- Mam, tu ne okčiok, o geriau sakyk, ką daryti, - prisispyrusi reikalavo dukra.

- Skolų raštelių neturi? - paklausiau pirmo dalyko, kuris šovė į galvą. - Jei neturi – tai nieko nepadarysi...

- Bet vis tiek turėtų būti koks būdas man savo pinigus atgauti, - neatlyžo dukra.

- Nebent Agnė išėjo pas kitą milijonierių... - leptelėjau ir ūmai susizgribau, kad yra svarbesnis už pinigus klausimas. - Juk, tikiuosi, ne pas tave apsistojo?

- Taigi, kad pas mane, - prisipažino dukra ir sudejavo: - Kol ką nors susiras... tai yra, kol kokį darbą gaus...

- Darbą??? Jinai??? - apstulbau. - Tu geriau žiūrėk, kad tavo vyro nesusirastų!

- Ai, mam, šneki nesąmones, - supyko dukra ir išsijungė.

Ir nebeskambino. Ir mano skambučius atmetinėjo.

O aš kuo toliau, tuo labiau jaučiausi esanti tikra dėl savo įtarimų. Juk dar mokykloje Agnė tai iš dukros ką nors išprašinėjo, tai kitą kartą ir nesiklaususi paimdavo. O dar ta istorija su anytos dovanotu žiedu...

Juk ėmė daiktus ne todėl, kad jų baisiai reikėjo, o vien todėl, kad dukra jų neturėtų. Ką dabar, apsigyvenus dukros bute, Agnei reiškė paimti ir tylenį Ralistą? Bent jau tam, kad pasirodytų pranašesnė, bent jau tam, kad jis gauna kad ir ne per didžiausią, bet nuolatinę algą...

Dukrai to neišaiškinsi – „juk reikia padėti geriausiai draugei“. Kol pati išsiaiškins. Gal...

Lilitė