Po pasitarimo nepraėjus nė penkioms minutėms atlėkė į kabinetą bosas ir dar tarpduryje paklausė:

- Na ir kaip?

- Ogi taip, - atsakiau kuo trumpiau ir skubiai palinkau prie klaviatūros.

- Kietas ar ne? - dar bandė mane išprovokuoti atvirumui bosas.

Bet aš nepasidaviau:

- Gal...

Bosas dar kelias akimirkas žiūrėjo į mane jau nebetoks linksmas ir patenkintas, kad nežaidžiau jo žaidimo, kuriame jis kaskart įvedinėja savo taisykles, ir uždarė duris iš kitos pusės.

Aš paprasčiausiai nenorėjau įsipainioti ir į taip painų reikalą, kuris bet kada galėjo atsigręžti prieš mane – naujas vyriausiasis buhalteris yra vis dėlto vyriausiasis. Juolab jei toks...

Na, sukvietė šįryt bosas į pasitarimą (juos rengia kartkartėmis ir toli gražu ne tam, kad su kuo nors tartųsi), rodos, vien tam, kad pristatytų naująjį vyriausiąjį  buhalterį.

O gal dar ir tam, kad pasilinksmintų. Nes kai vyriausiasis sniaukrodamas pradėjo pristatinėti savo „programą“ (tai pasiūlė padaryti bosas ir vyriausiajam ekspromtu teko), patsai prisimerkė ir trumpais žvilgsniukais pradėjo gaudyti visų susėdusiųjų akis. Nesuprasi, ar jis ten prisimerkęs rimtai sekė visų reakcijas, ar linksminosi.

Aš parėmiau smakrą dešiniąja ranka ir dar labiau nei bosas prisimerkiau, kad jau ko ko, bet mano žvilgsnio tikrai nepagautų, nes nuoširdžiai linksminausi. Bet viduje...

Kai prieš porą dienų galop išėjo vyriausioji, bent jau kelerius metus firmos finansus tvarkiusi kaip asmeninius, bet posausė išlipusi iš tos balos, nes atrodo, kad bosas gėdijosi tai viešai pripažinti, pasirodė naujas.

Iš pradžių buhalterijos moteriškės nudžiugo: „Oi kaip gerai – vyras!“, bet vos ne akimirksniu pakeitė nuomonę - „Chamas!“

Užteko dienos, kad tokią pat, jei ne dar blogesnę, nuomonę apie naująjį susidarytų ir kitos darbuotojos.

Pirmąjį vakarą išeidama iš darbo su vyriausiuoju buhalteriu susidūriau koridoriuje: jis mane stumtelėjo praeidamas pečiu ir net nepasakė „atsiprašau“.  Aš vos nepraradusi pusiausvyros prisiglaudžiau prie sienos ir piktai nulydėjau aukštą pilką figūrą.

Buvo joje kažkas pažįstama, bet pernelyg blankiai atrodė vyriškis – lyg distiliuoto vandens pilnutėlė stiklinė, kad iškart prisiminčiau.

Tik kai pakeliui į namus teko atsistoti į eilę prie kasos viename prekybos centre ir nuobodžiaujant skaičiuoti, kiek dar žmonių priešais, man knioštelėjo - čiagi Coliukės vyras!

Prisiminiau tikriausiai todėl, kad paskutinį kartą juos abu mačiau kaip tik prekybos centre, eilėje prie kasų.

Eilė buvo begalinė, nes buvo švenčių išvakarės. Coliukė (ją pažinau iškart iš mažo ūgio ir kunkuliuojančios, per kraštus besiveržiančios energijos)  su vyru jau dėliojo prekes prie kasos ir tai moteriškei netrukdė savo pilkojo bebalsio sutuoktinio dar siuntinėti prie lentynų paimti šį bei tą ir kartu šaukti ant nekantraujančių eilėje žmonių. O aš buvau dar pačiame eilės gale, todėl tik galėjau stebėti visą tą cirką.

Stebėjau ne aš viena - šalia stovinti jauna porelė pusbalsiu komentavo: „O va – štai kaip atrodo popadinis... O-o-o... Lūzeris... Nė žodelio nedrįsta pratarti... Ir dar vyras vadinas!“

Kažkoks gerokai pagėręs pilietis, su dviem alaus bambaliais prispaustais prie krūtinės, dar bandė pasipiktinti, kad eilė nejuda, bet sulaukė tokios Coliukės replikos, kad  bambalių vos nepaleido...

Tad skubantiesiems beliko tik laukti, kol skandalingoji porelė kuo ramiausiai apsiprekins. Ir galop  sulaukė baigiamojo veiksmo: aukštaūgis sutuoktinis iš pilkos striukės kišenės ištraukė naujut naujutėlaičius pirkinių maišelius su... kito prekybos centro (laikomo prestižiškesniu) logotipais, o Coliukė pradėjo į juos krauti pirkinius.

Eilė suūžė, girtuoklėlis suūkė ir užmiršo užsičiaupti, net kasininkė aiktelėjo – rodos, dar niekas tokio dyvo nebuvo matęs...

O aš stovėjau kaip įbesta ir tik džiaugiausi, kad būdama toli nuo Coliukės likau nepastebėta...

Reikia pripažinti, kad įkyrėjusiai porelei nuėjus nuo kasos, visi eilėje atkentėję pajuto kažkokį dvasinį artumą, net artimo meilę, kad net pirmiausia praleido į kasą vyruką su vis dar nukarusiu žandikauliu ir bambaliais...

Taigi, kaip per pasitarimą pas bosą aš galėjau jaustis, jei sėdėjau kaip tik priešais vyriausiąjį buhalterį - Coliukės vyrą? Puspadinį...

Lilitė