facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Paryčiais grįždama iš mamos (ačiū Dievui, jai nieko bloga nenutiko – tik šoktelėjo kraujospūdis) aikštelėje prie namų pamačiau iš automobilio belipantį Ralistą. Staigiai sustabdžiusi savo mašinytę minutėlę pasėdėjau siekdama susivokti, kas čia vyksta.

Ralistas neskubėdamas priėjo ir paklausė:

- Kur tokiu ankstyvu metu važinėjat?

- O tu? - klausimu į klausimą atsakiau besiropšdama lauk.

- Jinai paskambino. Sako, kad jau nori grįžti namo, - ramiai paaiškino Ralistas ir užtrenkė mašinytės dureles. - Reikėtų pačiai naujos – aš tokią prancūzišką jau nužiūrėjau...

- Pakalbėsime apie tai paskui, - numojau ranka ir tamsoje pabandžiau įžiūrėti žento akis – gal jose matysis kaltės jausmas, nes balse nieko nesijautė.

Dukra tik tik buvo pakilusi iš lovos, išplautus plaukus susisukusi rankšluosčiu, kai mudu įėjome į prieškambarį.

- A, tu jau... - kreipėsi į Ralistą ir visiškai praignoravo mano „labą rytą“.

Kaip ir vakar, kai mudviem susiginčijus mamai pasidarė bloga – dar neatvykus greitajai dukra metė į mane priekaištingą žvilgsnį ir išpuolė lauk.

Dabar dukra nuėjo rengtis grįžimui į savo namus, o aš Ralistą pakviečiau į virtuvę kavos. Žento veide nesimatė jokios kaltės, jokio sutrikimo, kai jis sriūbčiodamas karštą esspreso pradėjo kalbėti apie mažalitražinio automobiliuko privalumus.

Kažkodėl aš juo patikėjau: gal jis ir nuobodus ir bukokas tipas, bet aiškiai nemokantis gudrauti. Ne taip, kaip dukra.

Gal rytas ramiai ir būtų praėjęs – jiedu išvažiavę atgal į Vilnių, o aš į darbą, jei į virtuvę nebūtų įėjęs užsimiegojęs ir kartu įsiutęs vyras.

- Tu... tu... tu dar drįsti čia rodytis?!..  - užrėkė jis ir grėsmingai pradėjo artintis Ralisto link.

Žentas nieko nesuprasdamas pašoko ir atbulas žengtelėjo atgal. Tačiau trauktis nebebuvo kur – už nugaros stovėjau aš, iš šono - viryklė.

Lyg nokautui iškėlęs rankas vyras žengė artyn ir aš nebeištvėriau nesusijuokusi: apkūnus senis prieš diržingą trisdešimtmetį, kuris dar ir visa galva aukštesnis.

Vyras sutriko ir pyktį nukreipė į mane:

- O tu ką – durna? Ko čia kvaksi?!

Nežinau, ką būčiau atsakiusi, jei tuo metu nebūtų įėjusi dukra jau su striuke ant pečių.

- Važiuojam, - įėjusi pasakė savo vyrui lyg niekur nieko ir Ralistas it gerai dresuotas vilkšunis puolė vykdyti jos komandą.

Vyras atsisukęs tik spygtelėjo:

- Kur važiuoti?! Neleisiu!

Ralistas stabtelėjo ir nustebęs atsisuko, o dukros veidą išpylė raudonis (nuo ankstyvos vaikystės to nebuvo).

Ir čia išgirdau savo balsą lyg iš šalies:

- Tu juk ne nėščia?

Dar labiau išraudusi dukra išspaudė:

- Ne...

- Ir tavo vyras jokios meilužės neturi, - jau nebe klausiau, o konstatavau aš.

- Koks vyras?.. Kokia meilužė?.. -  visai pasimetęs pasitikslino Ralistas.

Dukra pradėjo nervingai užsiseginėti ir atsiseginėti striukę, kad nereikėtų atsakyti, bet galop buvo priversta atsakyti:

- Ne...

Girdėjau, kaip vyras sugriežė dantimis, o Ralistas garsiai įtraukė oro, matyt, ruošdamasis kažką pasakyti, bet aš jau nekreipiau į juos dėmesio ir paklausiau, mano manymu, svarbiausio dalyko:

- Tai kam čia tie muilo operų scenarijai? Kam tau to reikia?

Dukra pažvelgė ašarotomis akimis ir išlemeno:

- Aš tik... aš tik... Ach, aš nieko nežinau...

Keisčiausia, kad dėl tų dukros skruostais bėgančių ašarėlių susigraudino abu vyrai: Ralistas puolė jos apkabinti, o vyras - ant manęs:

- Kuo užsipuolei vaiką?! Matai, kad verkia?

Dar nespėjus atsakyti „vaikas“ su Ralistu patyliukais išėjo, o vyras tęsė puolimą: girdi, jis jau viską žinantis - ir kad aš jo nekenčianti, ir atsikratyti norinti, ir dar kažką...

Klausiausi jo neturėdama nei galimybių, nei noro jam atsakyti. Ilgai klausiausi, kol vyras išsikvėpė ir nuėjo praustis.

Tada pasidariau dar vieną puodelį kavos ir patogiai įsitaisiau ant kėdės. Vyro isterijos manęs nejaudino, jaudino dukra.

Ko ji turėjo prisidirbti, kad nukreipdama dėmesį nuo savęs sukurptų tokią bjaurią istoriją?

Lilitė  

Į viršų