facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

- Tikra kalėdinė eglutė! - riktelėjo man į ausį vyro antrosios eilės pusseserė, o kai aš iš netikėtumo atšlijau, dar bakstelėjo pirštu į kitapus stalo sėdinčią moteriškę.

Na, aš ir be Pusseserikės (taip vyras vadino savo giminaitę, pakrikštytą pretenzingu Kordelijos vardu) mačiau, kad moteriškė ne pagal progą išsipusčiusi: ryškiai žalias kostiumėlis su žaižaruojančia sage, iškirptėje - kelios auksinės grandinėlės ir dar daugiau aukso žiedų ant pirštų. Tačiau stengiausi į ją nežiopsoti, nes viena vertus, kaip sakydavo mano velionis tėvas, prastas skonis nėra nusikaltimas, o tiesiog prakeikimas, o antra...

O antra, auksinė moteriškė, tikra Pusseserikės pusseserė, - pirmoji mano brangiausiojo vyro meilė. Ir, ko gero, taip ir nesurūdijusi sprendžiant iš greta jos atsisėdusio mano vyro elgesio.

Nors tai, kad jis rodė moteriškei dėmesį, manęs neerzino, tik kvailai atrodė.

O auksinė moteriškė, rodos, buvo patenkinta – vaipėsi, kraipėsi ir šaudė akutėmis į šonus: ar visi matote, kokia aš?

- Matai, matai, kaip išsidirbinėja? - vėl surėkė man į ausį Pusseserikė. - O kai jauna buvo nei suknelės savo neturėjo, nei šakute naudotis nemokė, kol tavo anyta amžinatilsi jos nepasigailėjo ir nepasiėmė į savo namus.

- Ša, ša, tyliau, - pabandžiau ją pritildyti, nes ir be jos dėdės Jono laidotuvių gedulingi pietūs darėsi vis labiau panašūs į farsą.

Ar bent man taip atrodė, nes ėmęsi organizuoti laidotuves Jono dukros netikri uošviai tikėjosi, kad ateis vienas kitas kaimynas, vienas kitas giminaitis. O čia ėmė ir suėjo suvažiavo visa minia. Tiesa, ne visi gedulingiems pietums liko, bet vis tiek dvigubai daugiau, nei vietų užsakyta buvo.

Tad netikri uošviai metė į visus priekaištingą žvilgsnį ir išvažiavo namo, kur jų netikra marti, o kartu ir tikra Jono duktė buvo likusi, nes buvo bijoma per laidotuves „nesubyrėtų“.

Kažkodėl aš jau išvakarėse įtariau, kad panašiai gali atsitikti, tad pasiėmiau pluoštelį banknotų už užsakytus pietus primokėti.

Tačiau tai tebuvo tik pusė problemų, nes suvažiavę tolimi Jono giminaičiai buvo seni ir negalingi: teko vienam lėkti nupirkti vaistų, kitam iškviesti greitąją, o nuo neseniai persirgtos kažkokios ligos pusiau apkurtusi ir vos bepavaikštanti Pusseserikė įsikibo į mane it į ramstį ir dar neperstodama bambėjo.

Jaučiau, kad tuoj tuoj ir aš pradėsiu rėkti dar garsiau už ją, juolab kad vyras nuo visų rūpesčių nusiplovė ir it koks ponas atvyko tik, kai karstas buvo išnešamas iš gedulo namų.

O čia dar ta vyro pirmoji meilė...

Paskutinį kartą ją buvome sutikę ar ne prieš penkerius metus – per mūsų senų bičiulių jubiliejų. Tada ji, toji auksinė moteriškė, kuri tada aiškiai buvo santūresnė ir elgesiu, ir apranga, mane visiškai ignoravo, o čia nežinia kaip apie laidotuves sužinojusi pasirodė ir tiesiog pradėjo rodyti tokį draugiškumą, kad aš net suglumau.

Nors ir būtų buvę įdomu sužinoti, kodėl moteriškė taip pasikeitė, tačiau aš bendravimui neturėjau nei laiko, nei galimybės atsikratyti Pusseserikės, kuri į mane rėmėsi it į sieną ir viską komentavo.

- Fi, kai išmetė iš banko, tai ir mes jau poniai tinkama kompanija, - pareiškė visu balsu Pusseserikė nespėjus supersudraugiškėjusiai moteriškei nė žingsnio nueiti, kad ne tik toji, bet ir visi aplinkui jos komentarą išgirdo. O išgirdę pusbalsiu pradėjo šnabždėtis, tik nežinia apie ką – ar apie komentaro netaktą, ar apie moteriškę.

Pusseserikė tuo metu pusbalsiu (jai tai atrodė, kad pašnibždomis) ėmė skaičiuoti, kas vainiką, kas krepšelį, o kas tik gėlių atnešė. Baigusi pasipiktino:

- Kas per žmonės – po gėlytę neša. Prisimenu, kai mūsų tėvai mirė – mažiausiai po trisdešimt vainikų būdavo, o nešėjai per kilometrą nusitęsdavo.

- Prisiminė, matai, senus laikus – popierinius, geležinius vainikus, - atsiliepė vienas iš įsižeidusių vyresnių giminaičių.

O kitas, dar vyresnis, tiesiai metė:

- Pati tai vainiko irgi neatnešei.

Pusseserikė jų neišgirdo – pamanė, kad jai visi pritaria, ir persijungė į salės gale sustojusią grupelę jaunuolių, matyt, savo senelius į laidotuves atlydėjusių:

- Fui, koks prastas skonis – į laidotuves su džinsais!

Daugiau aš nebesiklausiau ir puoliau į gryną orą – Pusseserikė įsikabinusi man į skverną paskui.

Ir taip iki pat gedulingų pietų, kurių pabaigoje man net auksais apsikarsčiusi mano vyro pirmoji meilė ėmė atrodyti tikra gražuolė ir gero skonio etalonas.

Lilitė

Į viršų