- Tai gal eik tu į didžiąją politiką. Tapsi finansų ministru – viens du ir visas  problemas išspręsi, - ironiškai pasiūliau vyrui vieną vakarą, kai man įkyrėjo jo nuolatiniai bambėjimai ir apie valdžią, ir apie išaugusias šildymo sąskaitas.

- O ką? Aš galiu, - iškart atsiliepė vyras, nesupratęs ironijos. - Jau tikrai tokios betvarkės neleisčiau.

- Na, ir imkis žygių negulėjęs ant sofos, o tai man reikia kaip tik čia valytis, - pasakiau ir nuėjau pasiimti valiklių.

Grįžusi radau vyrą, nepajudėjusį iš vietos,bet jau garsiai besitariantį patį su savimi, prie ko šlietis ir kokią rinkiminę kampaniją organizuoti.

Numojau ranka – tegul fantazuoja toliau, ir valiklius išsinešiau atgal. 

Vyro fantazavimas užsitęsė – kitą vakarą jis jau man pasakojo paskambinęs senam bičiuliui, kuris į politikus išėjęs, nors ir ne į aukščiausiojo lygio. 

Šiaip, kad palaikyčiau pokalbį, apsimečiau susidomėjusi ir nebebandžiau ironizuoti, nors viskas man atrodė taip kvaila, kad vos galėjau susilaikyti neprapliupusi juoktis.

Trečią dieną vyro kalbos mane pradėjo erzinti, kad jau pasigailėjau pamėtėjusi jam šią mintį – jau geriau būtų ir toliau burnojęs ant valdžios ir sąskaitų.

Blogiausia, kad vyras visas savo įkyrias idėjas pradėjo reikšti vis garsiau, kad net aš pro uždarytas svetainės duris jį kuo puikiausiai girdėjau.

Iš pradžių vis įkišdavau galvą pagalvojusi, kad jis su kažkuo kalbasi telefonu, paskui, supratusi, kad tai jis pats klausia ir pats atsako, ėmiau krūpčioti. 

Galop jau mane pradėjo persekioti mintis, kad vertėtų vyrą vežti pas gydytojus.

Bet teko šią mintį nuvyti it įkyrią musę – nuo sofos aš jo nepakelsiu. Nepakels net ir politinės karjeros vizija. Nepakels niekas, jei nepakėlė net poledinė žūklė.

Beje, pati ją ir suorganizavau – paskambinusi vienam iš vyro bičiulių (draugų, manyčiau, jis neturi, jei su jais susitinka tik porą kartų per metus) darbo klausimais pasidomėjau, ar geras ledas, ar žuvys ima. 

Vyro bičiulis taip entuziastingai ėmė tarškėti: „Ima! Ima!..“, kad aš vos pagavau pauzę įsiterpti ir pabėdoti, jog ir mano vyras žūklės išsiilgęs. Bičiulis dar entuziastingiau pažadėjo pasirūpinti tuo vyro ilgesiu.

Ir tikrai vyrui paskambino. Pati girdėjau. 

Girdėjau, ir kaip vyras atsisakė: girdi, tiek darbe ir namuose turįs darbų rūpesčių, kad net savaitgalį neturįs kada atsikvėpti.

Nuo tų jo „rūpesčių“ man žandikaulis atkaro. Negi rūpesčiais laiko savo nuolatinį gulėjimą svetainėje ant sofos ir amžiną televizoriaus pultelio maigymą?!  

Juk net kai praėjusį šeštadienį pas mus užsuko dukra su Ralistu, jis tik pasuko galvą pasisveikinti, o paskui ir toliau perjunginėjo kanalus.

Pamaniau tada, kad vyras vis tebepyksta ant dukros, kad ji, pardavusi senelių namą, ruošiasi Vilniaus senamiestyje pirktis naują butą ir todėl nedavė jam pinigų išsvajotai naujai mašinai. Nors gal ir dėl to.

Tačiau pastebėjimai nuo to šeštadienio vertė mane dar labiau sunerimti – vyrui depresija ar kas. Juk taip galima ir šonus nugulėti iki pragulų, o nuo televizoriaus nesąmonių išprotėti...

Pastebėjau, ir kad vyras nustojo tvarkingai kas dvi savaites lankytis pas savo kirpėją, kad ta jam laiku uždažytų žilę, kad nebepastebi ant kaklaraiščio užtiškusios sriubos lašo...

Daug ką pastebėjau, kad net pasidomėjau internete, kokios sveikatos problemos gali kamuoti penkiasdešimtmetį peržengusį vyrą. 

Nuo informacijos pertekliaus dar neramiau pasidarė: išskyrus vieną gerą dalyką – puikų apetitą, visi kiti požymiai daugeliui ligų tiko.

Pabandžiau lyg tarp kitko apie tai užsiminti vyrui ir sulaukiau puolimo: aš esanti paskutinė kvailė ir apskritai trumpinanti jam gyvenimą...

Daugiau nebebandžiau – dvigubas stresas.

Labai norėjosi su kuo nors pasikalbėti, pasitarti, bet su kuo... Mama Londone – nesinori jos nervinti, draugės – jau be vyrų... Vaikai? Ar su sūnumi ir dukra apie tokius dalykus kalbama?

Gydytojai? Psichiatrai? Gal... Bet greičiausiai jie man prirašytų nervus raminančių tablečių, o ne vyrui.

Nuleidau rankas, kai kurią čia dieną netikėtai pasirodė sūnaus buvusi bendraklasė Kristina – vėl tokia švytinti, žaižaruojanti, nes projektas „pakabinti“ solidų dėdulę žlugo.

Įskriejo ji vieną rytą nuo šalčio įraudusiais skruostukais pro duris ir energingai pradėjo čiauškėti, kad  ji ką tik iš Italijos, o dabar keliausianti arčiau pusiaujo, nes Italijoje – brrr... per  šalta...

Nelabai mane sudomino nei Kristinos čiauškėjimas, nei jos tokio netikėto vizito tikslas, stebėjau vyrą.

Anksčiau jis pasirodžius tokiai jaunai ir gražiai moteriai kaipmat pasitempdavo ir tapdavo neišpasakytai galantiškas. 

Dabar –  tik linkt Kristinai ir klausimas: „Gal suvalgysiu tavo porciją, kol neatšalo?..

Ir suvalgė. 

Matydama, kaip vyras kramto, aš  kuo ramiausiai paskolinau Kristinai nemenką sumą („Išvažiuodama turiu kiek palikti mamai ir sūnui, ar ne?“) ir po to tikėjausi nors kokios vyro reakcijos – juk pinigai vis dėlto.

Reakcijos nebuvo, nes skolinau iš savų.

Sureagavo tik, kai reikėjo mokėti mokesčius.

- Nesąmonė! Iš kur tokie skaičiai? - riktelėjo ir net pusiau pakilo nuo sofos, kai pasakiau, kokia yra po pusė. - Tu sudėti normaliai nemoki!

- Sudėk pats, - ištiesiau jam sąskaitas.

Vyras įdėmiai apžiūrėjo popierius, krenkšdamas išsitraukė telefoną ir pradėjo skaičiuoti.

- Iš kur tiek elektros?! - staiga prapliupo. - Čia tu su savo ta skalbykle privarei! Švaruolė, matai, atsirado...

Nutylėjau.

Vyras toliau tyrinėjo sąskaitas:

- Iš kur penki kubai šalto vandens? - susidomėjo. - Aišku, vis tie tavo moteriški išsidirbinėjimai: skalbimai, virimai, plovimai... Čia tu ir turėtum mokėti viską, o ne pusę.

- Žinoma, žinoma, - atsiliepiau nebeišlaikiusi, - dėl savęs vienos verdu, skalbiu, valausi.

- Dėl manęs tai jau tikrai mažiau visko reikia, - vis dar piktai rėkė vyras. - Ką jau čia aš...

Ir užsikirto paėmęs šildymo sąskaitą. Apžiūrėjo ją iš vienos pusės, iš kitos, net pakėlęs prieš šviesą lyg ieškodamas vandens ženklų banknote.

- Čia dabar kas? - iškošė. - Tu ką? Skolų pridarei, už praėjusį mėnesį nesumokėjai?

- Skolų eilutė apačioje – ten vieni nuliai, - iškošiau pro sukąstus dantis. 

- Tada, vadinasi, sąskaitą klaidingą gavai. Tu jiems skambinai, aiškinaisi? - toliau tardė mane.

- Uhuhu... - patvirtinau, nors ir neskambinau.

- Juk sakiau, kad reikia visą tą kiaurą butą parduoti ir kraustytis į mažesnį, - nukirto vyras ir nebaigęs sumuoti sąskaitas nusviedė ant grindų. - Tiesiog bankrotas!

- Arba į du dar mažesnius, - pasakiau tyliai pasilenkusi pakelti nušveistų popierių ir kiek garsiau: - Na, tai duok savo pusę.

- Rytoj, - suurzgė vyras ir perjungė televizoriaus kanalą.

Aš nesiruošiau trauktis: 

- Dabar pat pervedi savo dalį į mano sąskaitą! Marš prie kompiuterio!

- Tu man čia nedrįsk komanduoti! - pasipiktino vyras ir nė nepamėgino pasikelti.

Kas man beliko – atnešiau nešiojamąjį kompiuteriuką ir  padėjau ant pilvakrūtinės. 

Pinigus vyras, nesiliaudamas piktintis sąskaitomis, valdžia, gyvenimu ir viskuo pasaulyje, vis dėlto pervedė.

Va tada aš ir leptelėjau: 

- Tai gal eik tu į didžiąją politiką...

Lilitė