Nors visus domino, kaip sprendžiasi amžinatilsi vyro palikimo klausimai, Žabtukai apie tai nė mur mur...
Tačiau prieš pietus užlėkusi pas mane į kabinetą išpyškina, kas buhalterijoje vyksta, kokias žuvis išdarinėja Romioji kažkokiame Škotijos miestelyje, kokius vaistus perka buvusi mūsų klasės auklėtoja...
Aš tik palinksiu, išspaudžiu kokį žodį ir negaliu atsistebėti, kaip jai taip pavyksta: apie save nė žodžio, apie kitus – iki smulkmenų.
Nors kartais ir tos smulkmenos būna įdomios. Pavyzdžiui, praėjusį penktadienį bosas pareiškė, kad nuo pirmadienio porą ar trejetą dienų nebūsiąs, bet tai dar nereiškia, kad mums tai bus katino dienos – sugrįžęs ohoho kaip iš mūsų pareikalausiąs atsiskaityti.
Galėjo ir nesakyti: žmonės mūsų firmoje tinginiauti nelinkę. Tad visi paraudusias akis įsmeigę į monitorius klaviatūras barškina, popierius šiurena, telefonais skambina. Žodžiu, dirba.
Tik vyriausiasis buhalteris, nusprendęs, kad po boso jis čia svarbiausias, vadovauti ėmėsi.
Pirmadienio rytą paskambino sekretorei Reginai – girdi, kur šios dienos laikraščiai, kodėl ant jo stalo nepadėti. Regina tik sukikeno ir ragelį padėjo: suprask, nedidelis ponas esi – jei reikia, pats pasiimk.
Vyriausiasis bambėdamas ir nuėjo pasiimti. O nuėjęs pradėjo Reginą auklėti: girdi, kol nėra boso, ji jam kas rytą turinti ne tik laikraščius atnešti, bet ir puodelį arbatos su dviem šaukšteliais cukraus, nes kavos jis negeriantis...
Sekretorė tik plykstelėjo, išplėšė vyriausiajam iš rankų laikraščius ir sumetė juos į stalčių.
Paskui koja prispaudusi stalčių pareiškė:
- Bosas nemėgsta suglamžytos spaudos, tad galite skaityti praėjusios savaitės. O vietoj arbatos ar netiks vanduo? Iš čiaupo...
Vyriausiasis ar nesuprato, kas jam buvo pasakyta, ar nesumojo ką atsakyti į tokį įžūlumą, todėl tik po poros minučių jo pilkšvai gelsvas veidas pasidarė dar pilkesnis, o balsas dar spigesnis:
- Kaip tu boba drįsti!?. Su manimi... su vyriausiuoju finansininku... Jau šiandien čia tavo kojos neliks!.. Susirink savo skudurus ir marš iš čia! Aš tave atleidžiu!
Į tai Regina labai ramiai (dar su ne tokiais rėksniais lankytojais ji susitvarkydavo) atsakė:
- O kodėl manote, kad galėsite mane atleisti, jei net su valytoja tai padaryti nepavyko?
Ir čia vyriausiasis padarė lemtingą klaidą: išgriaudė kažkokį triaukštį keiksmažodį ir grėsmingai pakėlė ranką, neįsitikinęs užnugario saugumu.
O už jo nugaros kaip tik stovėjo naujasis (keliasdešimtasis per mano trejus darbo šioje firmoje metus) boso vairuotojas – galingų pečių lyg ir buvęs kultūristas, lyg ir romėnų-graikų imtynių čempionas.
Kaip ten bebūtų, vairuotojas buvo džentelmenas: sugriebė vyriausiąjį per liemenį ir lengvai kilstelėjęs veidu jį „įmūrijo“ į staktą.
Kurį laiką vyriausiasis pastovėjo ramiai, matyt, kol neįsitikino, kad tvirtai stovi ant grindų, o paskui kiek svyruodamas nudrožė į buhalteriją. Ir iškart pradėjo rašyti raportą, kaip sakoma, ir ant sekretorės, ir ant vairuotojo. O kiek vėliau - ir ant abiejų savo darbuotojų, nes jam atrodė, kad girdi abi kikenant ir iš jo šaipantis.
Bet abi buhalterijos moteriškaitės nei šaipėsi, nei kikeno – jos dar nežinojo susidūrimo prie sekretorės stalo peripetijų.
Tai sekretoriate vyko linksmybės: Regina su vairuotoju visus užsukusius vaišino kava (arbatos čia niekada nėra buvę, kiek prisimenu) ir istorija apie vyriausiojo grasinimus.
Atrodo, tik aš ir buhalterijos nelaisvėje buvusios moterys tądien nesužinojo, kas ir kaip bandė imti valdžią mūsų firmoje į rankas.
Bet antradienį Žabtukai jau man pasakojo apie pirmadienio ekscesą su visomis smulkmenomis, lyg visuose įvykiuose būtų pati dalyvavusi ir viską mačiusi, girdėjusi.
- Žinai, o Regina su tuo vairuotoju jau susikukavo: jis ją vakare vežė į namus... - šnibždėjo visa išraudusi. - O rytą jie kieme vienas prieš kitą atsistoję kad kalbėjos, kad kalbėjos... Pamatysi, čia tai bus...
- Kas bus? - paklausiau, nes buvo įdomu, kaip boso sekretorės ir vairuotojo rytinį pokalbį, interpretuos Žabtukai, nes tikriausiai nei pašnekovų matė, nei jų pasakytų žodžių girdėjo.
- Nejaugi nesupranti? - apstulbo Žabtukai. - Tarp jų romanas!
- A, tik tiek? - nustebau ir aš. - O aš maniau – jie perversmą rezga ar ką nors dar baisiau.
Be reikalo pajuokavau – Žabtukai aiktelėjo ir išskriejo lauk, o vakare jau visi kalbėjo apie Reginos suokalbį su vairuotoju ir kitu aptarnaujančiu personalu.
Lilitė
