Ričardas JAKUTIS

Gyventojų Lietuvoje mažėja sparčiausiai visoje Europos Sąjungoje. Negana to, Lietuva – viena labiausiai senėjančių visuomenių Europoje. Bus daugiau pensininkų? Bet... „Ar sulauksime pensijos?“ – mąsto ne vienas Lietuvos senolis. Tiesa, hamletiškas klausimas „būti ar nebūti?“ mūsų pensininkams iškyla du kartus. Pirmiausiai – ar jie bus pensininkais, ar pensijos nesulauks? Antrą kartą – ar jie išgyvens su tokio dydžio pensijomis? Tiesa, daugeliui iš skaitančiųjį šį tekstą artimiausiu metu pensija negresia. Bet vis dėlto.

„Norint kalbėti apie mūsų tikrą šiandieninį gyvenimą, reikia kalbėti apie pensininkus“, - girdėjau vieno garbaus amžiaus žmogaus pamąstymą. „Visą gyvenimą dirbome ir kas galėjo patikėti, kad senatvėje mums bus taip blogai“, - skundžiasi pensininkai. „Visi mes be sveikatos... Vaikai arba mieste, arba jų jau nėra: mirė, dingo, išvažiavo į užsienį“, - tęsia jie.

Ar pastebėjote, kad pas mus dingsta visa karta? Karta kam per penkiasdešimt.

Tai, kas džiugino seniau, nebekelia džiaugsmo, žmogus tarsi patenka į tamsų kambarį. Tai kuo žmogus tikėjo, pasirodo abejotinos vertės. Vaistai gi tik sumažina simptomus, tačiau problemų nesprendžia.

Perskaičiau žinutę apie pensininkę didžėję. Aišku, tai Vakarų pasaulyje. Kada paskutinį kartą Lietuvos pensininką matėte miesto kavinėje, besimankštinantį parke, keliaujantį po pasaulį, grojantį, dainuojantį, šokantį ir besidžiaugiantį jam likusiu gyvenimu? Senokai? O gal išvis nematėte? Todėl ir klausiame: kodėl mūsų šalyje nėra vietos senukams? Mūsų pensininkai tai ne sėdintys baruose jų kolegos vokiečiai ar, pavyzdžiui, amerikiečiai pensininkai, atostogas praleidžiantys keliaudami po Europą ar bent savo šalyje nuo Rytų iki Vakarų pakrantės. Ir nors automobilių nuomos punkte įvažiavimą su išvažiavimu painiojantys tokie senukai kartais išgąsdina jaunesnius keliautojus, visi į tai žiūri linksmai ir atlaidžiai. Vakarų pasaulio pensininkai sužinoję apie mūsų pensininkų dalią, vieningai pripažįsta, jog jie tokiomis sąlygomis neišgyventų.

Stebina pensijų dydžio nevienodumas. Abejotinas tas didesnių pensijų mokėjimas valstybinių nuopelnų turintiems asmenims (Lietuvoje jų yra apie 100 tūkst.), kuris nėra joks socialinis teisingumas, o tik sovietmečio grimasos. Juo labiau, kad tokias pensijas gaunantys tikriausiai ne itin palankiai sutiko nepriklausomybę. Tačiau dabar jų senatvė šviesi. Pasisekė ir kovo 11-osios akto signatarams. Padėję savo parašą tame akte, jie visam likusiam laikui pakliuvo į privilegijuotųjų tarpą, o tie, kurie atstatė tik krūtines prieš tankus taip ir liko su absurdiška pensija, užtikrinančia egzistavimą, bet tikrai ne gyvenimą. Vienintelė ironiška paguoda – pensininkų bus vis mažiau. Statistika byloja, kad 1945–1949 m. gimusių asmenų tėra 254 253, 1950–1955 m. – 207 628, 1955–1959 m. – 181 105. Tad būtent tų, kuriems šiandien penkiasdešimt ar kiek daugiau, laukia liūdna perspektyva. Gali būti net taip, kad ateities pensininkai pavydės dabartinių pensijų.

Kol kas Lietuvoje moterys į pensiją išeina 60 metų, vyrai – 62,5 metų. Numatoma pensinį amžių ilginti iki 65 metų bei suvienodinti vyrams ir moterims. Norint pratęsti pensinį amžių, reikia dviejų paprastų dalykų: darbo ir sveikatos. Daugelio ES šalių gyventojai į pensiją išeina vėliau. Pavyzdžiui, Norvegijoje – 67 metų, Austrijoje, Lenkijoje vyrai – 65-erių, moterys – 60-ies, Portugalijoje ir daug kur kitur – 65-erių. Šis pensinis amžius yra Europos šalių vidurkis. Tačiau vidutinė vyrų gyvenimo trukmė Norvegijoje yra 77,8 metų, moterų – 82,5, Austrijoje atitinkamai 76,9 ir 82,6, o Lietuvoje vyrų – 65,3 metų, moterų – 77,2 metų. Vadinasi, išėję į pensiją vyrai gyvens tik tris mėnesius? Lietuviai, baltarusiai, ukrainiečiai vis dar negali pasigirti sveikata ir ilgėjančia gyvenimo trukme. Pastarosiose šalyse į pensiją išleidžiami 60 metų vyrai ir 55-erių moterys. Grįžtant prie Lietuvoje numatomo 65-erių metų pensinio amžiaus, galima prisiminti, jog būtent 65 metų pensininku galėjai tapti ir 1883 m., kai Otas fon Bismarkas, pirmasis Vokietijos kancleris, pristatė pensijų sistemą, nors vidutinė gyvenimo trukmė tuomet siekė tik apie 40 metų net turtingesnėse šalyse. Skamba gal ir žiauriai, bet tuomet „laimingųjų“ pensininkų buvo tikrai nedaug. Šiandien kitas laikmetis, todėl net krize negalima pateisinti visuomenės, kuri nesuteikia galimybės senutėms paskutinius keletą metų nugyventi bent kiek oriau.

Girdėjau nuomonę, kad pensininkai gadina gyvenimą, vaikšto surūgę ir viskuo nepatenkinti, vis taiko pamokyti, pagraudenti, paaiškinti, kaip reikia gyventi, reikalauja netriukšmauti jiems girdint, o ir šiaip juos gerbti. Galėtų jie net leisti savo laikraštį, kurį pavadintų, pavyzdžiui, „Prie ruso buvo geriau“. Didelio džiaugsmo pensininkai nekelia ir Vyriausybei. Reikia jais rūpintis, o jie, nekurdami jokio produkto, tik trukdo ekonomikos plėtrai. Vyriausybė mąsto, jog teisingiausia būtų pensininkais nesirūpinti.

Pažvelkime į pensininkus prekybos centre. Kažkas teisingai pastebėjo, jog ten ryškiausiai matosi, kad tai žmonės iš kito amžiaus, kito mąstymo, kito pasaulio. Mūsų senjorai, pakliuvę į kapitalistiniu kvapu atsiduodantį prekybos centrą, pasijunta jame tarsi svetimkūniai. Pyktis gimdo neviltį, kad šalis, kurioje gyvena, yra primesta. Užvaldo nuoskaudos, jog pasaulis pakito, ir jau nebegali jo pavyti ir prisitaikyti. Pensininkai galvoja tik apie praeitį. Kur prisėsti pensininkams? Prie namo laiptinių veik nebelikę suolelių. Aišku, galima atrėžti: „Susikalkit patys!“ Todėl ar galime pensininkus kaltinti, kad per rinkimus atiduoda savo balsą patikėję demagogiškais politikais? Juk padovanotas tušinukas, o dar skirtas pusvalandis išklausymui atrodo tikros meilės ir susirūpinimo išraiška. Vėlesnį scenarijų visi žinome. Kažkas pasakė, kad gyvensime kaip Švedijoje, tai dabar šito ir reikalaujame. O tiesa paprasta - yra arba nemokamas, arba gydymas.

Ką aš mąstau? Taip, pensininkai nervina ir mane, bet visgi pripažįstu, kad jie turi begalę priežasčių būti bjaurūs – pirmiausiai, kad pensijos juokingai mažos. Gal mūsų pensininkai bent turi savo klubus, kur renkasi pasikalbėti, ko nors išmokti? Ar matėte pas mus šešiasdešimtmetį barmeną ar padavėją? O dar galvoju, jei ir man taip bus?

Tiesa, gal mūsų pensininkai ir patys kiek apkiautę. Štai lova visatoje visada aktuali, o įdomu kokia būtų statistika apie mūsų pensininkų seksą. Skaičiau, kad kažkas bandė šią sritį patyrinėti ir teigia, kad seksu pas mus užsiiminėja 38 proc. pensininkų. Gal ir neblogai, bet geriau pagalvojus – o kur kiti 62 proc.? Vyrai kaltina pasenusias ir nebeįdomias savo antrąsias puses, bet girdėjau septyniasdešimtmetę moterį teigiant, jog ji galėtų dar puikiai užsiiminėti seksu, bet viskas, girdi, priklauso nuo partnerio. Gal ir tikrai pas mus daug kas sukriošę, nes net mūsų automobilių, kuriais važinėjame, senaties vidurkis – 14 metų.

Netiesa, kad seni žmonės neturi humoro jausmo. Dažniau neskoningas būna jaunųjų humoras. Pavyzdžiui, mane gėda aplanko, kai pamatau „Ambroziją“ ar Pračkailą. Ar tikrai jiems moka tiek daug, kad jie gali taip kvailintis? Ar kam nors jų pokštai juokingi?

Šiandien visi kovoja už savo teises: daugiavaikės ir vienišos motinos, karo veteranai ir kiti apdovanotieji, žemę atsiimantieji ir jos neatiduodantieji, religinės bei tautinės mažumos, žalieji, žydrieji, raudonieji, nuteistieji ir reabilituotieji... Tai nejaugi tos kovos nuošalyje gali likti pensininkai?

Jau esu rašęs, kad pabuvoję netoliese Krokuvos esančiose Veličkų druskų kasyklose, pastebi, jog bilietai patekti į kasyklas moksleiviams, studentams ir pensininkams pigesni. Lengvatos galioja ne tik Lenkijos, bet ir iš kitų šalių atvykusiems moksleiviams ir studentams, girdi, tai visų mūsų ateitis, gi lengvatos pensininkams skirtos tik jų šalies gyventojams. Atvykę iš kitur turi mokėti visą bilieto kainą. Kodėl? Lenkai atsako, kad ne Lenkijos vyriausybė, o ta valstybė, iš kurios atvykę pensininkai, turėjo taip pasirūpinti savo šaliai dirbusių ir dabar į užtarnautą poilsį išėjusių žmonių gerove, kad šie galėtų pasiturinčiai gyventi ir laisvai, neprašydami išmaldos, keliauti. „Jeigu visiems pensininkams lengvatos, tai mes ir vokiečių pensininkams turėtume jas suteikti - sako lenkai – vokiečiai net nesuprastų, kam šito jiems reikia“. 

Teigiama, kad žmonių bendrijos elito funkcija turi būti atsakomybė už tos bendrijos išlikimą, už genties ateitį. Todėl jis ir yra elitas – nes galvoja apie tai, kas bus po dvidešimties, po šimto metų, o ne tik šiandien. Ar elito pareiga kurti idealus ir sektinus gyvensenos modelius būdinga mūsų elitui? Pasižiūri į tą mūsų elitą, besisukinėjantį kokiame nors priėmime prie puošnių stalų, ir regi, jog visi jie atėję iš bufetų. Juk lietuviai, kaip baltų gentis, per šimtus metų buvo veiklūs žmonės, gyvenę ir mąstę pozityviai, bet kaip yra dabar? Nuolat dejuoja: „viskas blogai“, „nieko negaliu padaryti“, „nieko iš to neišeis“... Net akademikų, kultūros žmonių pozicija panaši. Galima svarstyti, kas tai lėmė – gal sovietai, gal kažkas kita?

Girdėjau klausiant, kodėl priešingai nei Lietuvoje, Vakarų pasaulio bet kurioje įstaigoje aptarnaujantys darbuotojai randa reikalo maloniai pabendrauti su kiekvienu besikreipiančiuoju? Juk tas darbuotojas išvargintas klausimų. O kodėl visad šypsosi irgi ne tiek jau daug uždirbanti pardavėja? Jos laikysena visad ori. Kodėl?.. Nes Lietuvoje kone vėliausiai panaikinta baudžiava (Skandinavijoje, pavyzdžiui, jos iš viso nebuvo), o dar tas bolševizmo periodas.

Bet svarbiausia, kad valdžios nuostatos, švelniai tariant, yra keistos. Pavyzdžiui, Lietuvos pasiturintieji esą tokie pažeidžiami, kad net menkiausias mokesčių didinimas juos palauš, todėl jie neliečiami, vargingesnieji Lietuvos piliečiai esą nepaprastai tvarūs, tad galima mažinti socialines išmokas ir didinti tuos mokesčius, kurie juos labiausiai paveikia. Milijonieriaus pajamos apmokestinamos tuo pačiu tarifu kaip bobutės perkamos duonos kepalas. Aiškinama, kad progresinių mokesčių įvedimas nesuvaidintų didesnio vaidmens sprendžiant šalies finansų problemas, tad neverta net prasidėti. Bet skubama mažinti pensijas. Kažkas čia ne taip. Kodėl negalima tokia suma, kuria mažinamos pensijos, apmokestinti labiau pasiturinčiųjų? Bet ministrai ir visa gerai atlyginamų patarėjų gvardija kažkodėl to nemato ir negirdi. Jie tesugeba tik užsidegę žvakę melstis, kad kuo greičiau atsigautų Amerikos ir paskui ją viso pasaulio ekonomika. O pats kvailiausias dalykas – mąstyti, kad šalį gali išgelbėti pensininkai. Ar tikrai Lietuvoje nebeliko, kam sumažinti priedus, tarnybinius automobilius ar gaunamų nemokamų šratinukų skaičių ir vienintelė išeitis valstybei išvengti bankroto – pensijų karpymas? Kaip galima tiesti nagus į žmogaus uždirbtą pensiją? Juk žmogus dirbo, iš jo buvo išskaičiuojami mokesčiai. Valstybė jau seniai pasiėmė, kas priklauso, ir jei liko trupinys, kuris vadinamas pensija, niekas negali jos mažinti, visai atimti ar palikti kokią dalį.

Apie 20 proc. mūsų visuomenės narių – pensinio amžiaus žmonės, kuriems šiandien klijuojamos įvairiausios etiketės – nereikalingi, ligoti, skurdžiai. Antra vertus reikia pasidžiaugti, jog sunkmetis tapo savotišku elektros šoku, paskatinusiu atsigręžti į gyvenimą ir gyviems savęs nelaidoti. Esama ir paradoksalių dalykų. Pavyzdžiui, kad kai kurie pensininkai išlaiko ne tik save, bet ir vaikų šeimas. Sako, senatvės zona tampa kolektyvinis sodas. Gaila tik, kad nei mūsų senjorų vaikai, nei anūkėliai tame sode nei dirbs, nei pramogaus. O šiaip jau, tyrimai rodo, kad senatvėje pasitenkinimą gyvenimu tiek užsienyje, tiek pas mus žmonės labiausiai sieja su sveikata, pinigais ir gerais artimais santykiais. Žmonės, daugiau lako praleidžiantys su vaikais, besirūpinantys anūkais ar kitais žmonėmis, užsiimantys savo mėgstama veikla, pinigus sureikšmina kur kas mažiau – jie turi kuo užsiimti, jaučiasi reikalingi. Sunkiausias, sako, yra pereinamasis etapas, kuris būna vos tik išėjus į pensiją. Dauguma ima sirgti ir kaip į darbą pradeda lankytis poliklinikoje.

Kokioje šalyje pensininkui lengviausia? Atsakymas netikėtas – Ekvadore. Galima tarti, jog tai labiausiai pasaulyje prieinamas „rojus”. Pirmiausiai – nuostabi gamta. Be to, Ekvadore kiekvienas ras sau ko norės, nes ten yra ir tipiški kaimai, ir vakarietiški miestai, ir paplūdimiai. Kainos? Keturių patiekalų pietūs 5 litai (bet, aišku, galima ir kukliau, ir pigiau), litras geriausio benzino 40 centų, kilometras važiavimo taksi 10 centų, apartamentai viešbutyje 60 litų, bet ir už 20 litų įsikursi puikiame kambaryje. Naujas dviejų miegamųjų/dviejų vonių kondicionuojamas namas su vaizdu į vandenyną jums atsieitų 100 tūkst. litų. Persikraustant į Ekvadorą, galite importuoti namų ūkio reikmenis be muitų. Pensininkams taikomos nuolaidos viskam nuo lėktuvų iki komunalinių paslaugų.

Nutaręs rašyti tekstą apie pensininkus, pamąsčiau, jog gal vertėtų jį pavadinti „Tradicinių langų naikinimo metas“. Ne vienas pripažįstame, kad daugelio Lietuvos miestų ir miestelių estetinė išvaizda yra prasta. Duobėtos gatvės, apsilaupę namų fasadai, ištrupėjusios šaligatvių plytelės ir tiesiog posovietiniu laiku atsiradusi architektūrinė kakofonija. O dar tas masinis senų medinių langų keitimas plastikiniais. Taip greitai prarasime stilingą ir gražų Lietuvos kraštovaizdį, o gyvensime nuobodžių fasadų apsuptyje. Ir tai bus skaudus mūsų architektūrinio ir istorinio neraštingumo liudijimas. O mažuose Lietuvos miesteliuose norisi rasti pasaulį, kokį matėme dar būdami vaikais. Neseniai viename tokiame miestelyje užsukau į parduotuvę. Prie durų sutikau lauk išvinguriuojančius vyrus su tamsiais bambaliais pažastyse, o pačioje parduotuvėje dar kita grupelė pirko degtinę simboliniu pavadinimu „SOS“.

Skaitytojas gali paklausti, ką bendro turi pensininkai ir langų keitimas? Net pačiam sunku paaiškinti, bet ryšį jaučiu ir tiek.

Ką pasakyti pabaigai? Gal pensininkams, kurie bėdoja, kad blogiau būti nebegali, paaiškinti, jog jų fantazija ribota. O tiems, kurie skundžiasi nemiga, pasiūlyti prieš užmiegant skaičiuoti pinigus: tuos kurių neturi, bet trokšti turėti. Tiesa, paguosti šiandien vieni kitus vis rečiau begalime. Sako, jog jei susapnavome krintančią žvaigždę, tai reiškia, kad mus atleis iš darbo, o jei esame pensininkai – sumažins pensiją.

Nors negaliu nerasti teksto apie pensininkus pabaigoje nors kruopelytės optimizmo. Juk pensinis amžius - tai laikas, kai revizuojamos vertybės, kai galima atsigręžti į tuos savo aspektus, kurie liko nerealizuoti. Jei iki šiol rūpėjo tik darbas, šeima, pasiekimai, tai dabar atsiveria neišmatuojamos asmeninio augimo erdvės. Jei iki šio laikotarpio asmenybė vystėsi tik aukštyn ir platyn, tai dabar ji gali augti gilyn. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad dabar neišvengiamai reikia skirti laiko ir erdvės sau, savistabai ir giluminiam savęs realizavimui, rasti tikrąjį asmenybės savitumą.

Tai ne mano mintys. Taip kalba psichologai. O jų patarimus verta išgirsti.

Tiesa, pabaigos anekdotas nebus linksmas.

Kalbasi du pensininkai.

- Tu gnyda, - sako vienas kitam, - kerštingas, nieko nepamirštantis.

- Kodėl taip sakai? – klausia apkaltintasis.

- Todėl, kad aš rytoj apie šiandieninį mūsų pokalbį pamiršiu, o tu – ne.