facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Kai prieš darbą užvažiavau pas mamą, ji krovėsi kelioninį krepšį.
 
- Grįžti į Londoną? - nustebau.
 
- Oi ne, vykstu į Romą, - atsakė mama bandydama įgrūsti į krepšį dar ir aukštakulnius batelius.
 
- Pas Romą, kur prie Sukilėlių kalniuko gyvena, su lagaminu? - perklausiau, nes man pasigirdo „pas“.
 
- Ne, ne, ko man ten, - atsakė mama ir atkišo į krepšį netilpusį batelį: - Pabandyk tu įdėti – gal pavyks. Važiuoju į Italiją – į Romą, Neapolį... Juk žinai, kad visada ten norėjau. 
 
Aš batelio neėmiau, tik mirksėjau ir miksėjau:
 
- Na... kaip čia... viena... nieko nesakiusi... dar atsitiks kas...
 
Mama supyko – tik šmaukšt batelį ir įkišo į kitą krepšio pusę, o paskui įsirėmė rankomis į šonus ir pareiškė:
 
- Čia dabar?! Į Londoną pirmyn-atgal, matai, aš galiu važinėti viena, o su turistų grupe į Italiją – ne?  
 
Aš suzgribau, kad jos tiesa: viena ir lėktuvais skraidė, ir nepasiklydo, tai puoliau atsiprašinėti:
 
- Nepykit, mama, aš tik jaudinuosi...
 
- Gerai jau gerai, - mama atlyžo. - O tu užsuk čia kelis kartus per tas dešimt dienų – pažiūrėk kas ir kaip. Ir Vygantui primink, kada pas dantistą nueiti.
 
- O ką Mizantropas dar dantų nesusitvarkė? - nustebau, nes per pustrečio mėnesio, mano nuomone, tai buvo galima lyg niekur nieko padaryti.
 
- Kur ten... - numojo ranka mama. - Dar tik jo dantenas ir likusius dantis gydo, o kada pradės tiltus dėti, tai tik vienas Dievas žino. Ir apskritai – paskubėk į darbą. Eik, eik...
 
Ir taip neatsisveikinusios mudvi išsiskyrėme: aš išlėkiau į darbą, mama – į Romą.
 
Po poros dienų aplankiau Mizantropą, kuris jau porą savaičių buvo įsikūręs mano amžinatilsi uošvių, o dabar dukros name, nes jam tada sukilo didelis noras įsirengti dirbtuvę, kad galėtų tapyti aliejiniais dažais. Nors manau, tai nebuvo tikroji priežastis: tikriausiai Mizantropui baisiai pakyrėjo pas Mačetę dėl jos nuolatinių pykčių su vyru, tad ir sugalvojo susirasti kitą vietą.
 
Keista, bet dukra lengvai sutiko, kad Mizantropas tuščiame name apsigyventų už dyką, ir aš su jaunėliu sūnėnu  per dvi dienas jam suvežėme molbertus, drobes, dažus ir lovą.
 
Mizantropas pasitiko mane susivėlęs, įvairių spalvų dažais aptaškytais drabužiais:
 
- Ko?
 
- Ryt tau pas gydytoją, - neįsižeidžiau dėl tokio nedraugiško pasisveikinimo. - Važiuojame dabar kartu: išsimaudysi vonioje, persirengsi  ir rytą nuvešiu tiesiai.
 
Mizantropas papurtė galvą:
 
- Nereikia – pats susitvarkysiu: vanduo kubile sušilęs, o išeiginiai džinsai va kabo. 
 
- Na, tai aš prieš dvyliktą tave atvažiuosiu pasiimti, - nenusileidau.
 
- Aš pats! - kažkodėl vis labiau nedraugiškas darėsi Mizantropas. - Varyk iš čia!..
 
- Na, jei taip gražiai prašai išeiti... -  pasakiau nė kiek nesupykusi ir pusiau skersa  „išvariau“, nors prie lango stovintis didelio formato paveikslas mane ir labai domino.  
 
Todėl kitą dieną, kai Mizantropas sėdėjo odontologo kėdėje, aš vogčia (atsarginius namo raktus nuolat nešiojausi, jeigu gaisras ar dar kas) įsmukau paveikslo pažiūrėti. 
 
Tai buvo plačiai besišypsančio rausvaplaukio berniuko portretas su mandarinais. Kokių dvejų-trejų metų mažylio - kaip tik tokio amžiaus buvo sūnus, kai Mizantropas išsiskyrė su vaiko motina.
 
Nors teisingiau būtų sakyti, kai Mizantropą paliko/ metė pirmoji žmona, nes jai nereikėjo vyro, kuris nemokėjo gyventi. Tai yra, nesugebėjo uždirbti, o apsukrių prekeivių dukrai pinigai buvo gyvenimo esmė. Tad išskyrusi moteriškė sūnų atidavė auginti savo senelei į kaimą ir ėmėsi veiklos, kuriai buvo gimusi.
 
Mizantropas stropiai mokėjo alimentus, bet sūnaus jam nebuvo leidžiama net iš tolo pamatyti, nors buvusioji, kaip sakoma, kartas nuo karto su kompanija užgriūdavo jo dirbtuvę, kad patikrintų, ar paveikslai neparduodami be apskaitos, ar neslepiamos pajamos. 
 
O kai suaugęs sūnus išvis atsisakė  tėvo pavardės, Mizantropas jau ir nebemėgino su juo pasimatyti. Tik dar labiau apniukdavo, kad jo ausis pasiekdavo gandai iš pradžių apie sūnaus neaiškius versliukus, nemalonumus su policija, skandalingas vedybas, o paskui – ir apie jo mirtį įtartinomis aplinkybėmis.
Apskritai maniau, kad Mizantropas sūnaus nė neprisimena – tiesiog išbraukė jį iš savo gyvenimo, o o štai...
 
Išėjau iš namo kiek susigraudinusi - sužinojau tokią sentimentalią paslaptį! - ir vos nesusidūriau su kokiu trejų metų pypliu, kuris pradarė kiemo vartelius ir mane išvydęs nustebo:
 
- O kur dėdė?..
 
- Greitai grįš, - pasakiau ir atidžiai apžiūrėjau vaiką. Tie patys rausvi plaukai, tie patys putlūs skruostukai, ta pati nuostaba pilkose akyse, kaip ir Mizantropo paveiksle... 
 
Gal tai Mizantropo anūkas, pradėjau spėlioti po kelių akimirkų, kai mažylis jau atidarė gretimo kiemo vartelius. Gal todėl Mizantropas nutarė būtent čia įsikurti?
 
Lilitė 

Į viršų