Jau iš pat ryto užėjęs bosas paklausė;

- Ar žinai, kad tavo draugė Marija parduoda savo firmą?

Pasistengiau išlaikyti ramią veido išraišką ir ramų balsą:

- Ne, nežinau. Reikia sužinoti?

- Na, ne, - bosas atsakė, - nereikia. Aš tik šiaip.

Ir išėjo. Aš dribtelėjau ant kėdės ir garsiai iškvėpiau – aišku, kad ne „šiaip“. O kita vertus, kada ir suspėjo pasklisti ta žinia, nes juk tik vakar vakare iš Mačetės išgirdau sprendimą: „Velniop jis tegul eina – viską parduosiu ir prauliavosiu!“

O skubėti po darbo tiesiai pas sergančią draugę man buvo įsakiusi Metalistė. Paskambino ar ne penktą ryto ir kategoriškai pareiškė:

- Nuvažiuok pas tą priedurnę, pažiūrėk kaip. Juk ji, kvaiša, tą namų tvarkytoją išvarė – dabar tikriausiai guli alkana. Aš negaliu - išvažiuoju dviem dienoms į seminarą.  

Rytą, aišku, nespėjau nuvažiuoti, bet po darbo nupuoliau. Įėjau pro garažo dureles, kurios niekada nebuvo rakinamos, bet nesavam jų neatidaryti, ir radau Mačetę - besėdinčią, išraudusiu veidu, žibančiomis akimis.

- Čia dabar kas? - užsipuoliau ją net nepasisveikinusi. - Ko dabar tą paslaugią moteriškę išvarei?

- Už paslaugumą, už paslaugumą, - gana guviai atsakė Mačetė. - Ji – jau tokia darbštuolė, kad nu...

Supratusi, kad draugė ironizuoja, jau ruošiausi išklausti kodėl, o kartu ir pasiaiškinti, ką pagaminti vakarienei, bet nespėjau – pridusęs raudonai mėlynu veidu įlėkė Mačo ir, nekreipdamas dėmesio, kad aš esu, užsipuolė žmoną:

- Tu, invalide... Tu, tu... Kaip tu išdrįsai?..

Mačetė karingai pakėlė smakrą ir energingai metė:

- O aš čia viską sprendžiu! Ir apskritai, kas tu toks, kad taip galėtum kalbėtis su savo maitintoja, savo darbdave?!

Aš pajutau nenugalimą norą sprukti nuo šeimyninio ginčo, nuo jųdviejų kuo toliau, bet negalėjau – būčiau turėjusi praeiti pro abiejų sutuoktinių tarpą, o jis jau buvo pavojingai nedidelis. Tad tik suglaudžiau ausis ir likau, nusprendusi muštynių atveju, žinoma, ginti Mačetę. Na, kad ir šalia stovinčia porcelianine vaza.

Bet Mačetė su Mačo vis dėlto neperžengė tos poros sprindžių pločio ribos, tik rėkė, šaukė vienas ant kito prisimindami visas senas skriaudas ir pastarųjų dienų įvykius, kaltindami vienas kitą visomis pasaulio nuodėmėmis.

Apie senus laikus ir senas abiejų nuodėmes nieko nauja aš ir nesužinojau, nes ir taip... žinojau. Bet šviežiausios naujienos buvo tokios... Tokios... Net nerandu žodžių  joms apibūdinti.

Pasirodo, darbščioji ir paslaugioji namų tvarkytoja labai plačiai suprato savo pareigas šiuose namuose, tad ėmė teikti Mačo paslaugas ir lovoje. Kas ten žino, gal ji tikėjosi už jo ištekėti ar dar kas, nes šiaip ji neatrodė lengvabūdė pusamžė moteris.

Kaip ten bebūtų, moteriškė taip rimtai žiūrėjo į savo šias pareigas, kad ėmėsi kontroliuoti, kas susilaužiusį koją Mačo namuose lanko. O gal tiesiog pavyduliavo.

Nors kodėl ji taip darė – nesvarbu. Svarbu, kad išsiaiškino, jog su savo sekretore (Mačo ją vadino referente)  šeimininkas po valandą ne dokumentus tvarko, o vaistų kasdien ateinanti suleisti slaugytoja - visai ne slaugytoja, o dar viena meilužė...

Gal namų tvarkytoja kitaip būtų elgusis, jei ne pro rakto skylutę išgirstas barnis. Matyt, toji slaugytoja vis dėlto kažką bendra su medicina turėjo, nes kai apkaltino Mačo ją apdovanojus meilės liga, tas nesigynė, bet jokiu būdu nesutiko mokėti kažkiek tūkstančių už patirtą moralinę ir nemoralinę žalą.

Čia namų tvarkytojos nervai neišlaikė – ji šaukdama įsiveržė pas porelę ir vos abiem nenuakėjo veidelių...

Mačetė to negirdėjo – iki jos miegamojo kitame namo gale buvo daug sienų. Išgirdo po poros dienų, kai visos trys meilės aukos, nesulaukdamos kompensacijų iš Mačo, nieko protingesnio nesugalvojo, kaip dėl to paties kreiptis į jo žmoną.

„O ko aš čia dėta? - ramiai nusistebėjo Mačetė. - Ir kam man tas jūsų diskretiškumas? Galite kad ir su plakatais po miestą vaikščioti!“

Pasakyti pasakė, bet tą pačią dieną atleido ir tvarkytoją, ir įsakė atleisti sekretorę. Matyt, tada visos trys nulėkė pas Mačo, kuris skandalo vis dėlto nenorėjo ir viskam užglaistyti pradėjo prašyti žmonos... paskolos.

Mačetė iš pradžių ramiai vyrui atsakė: „Kaip aš galiu tau skolinti, jei tu nieko neturi?“, o paskui...

O paskui prasidėjo abipusiai kaltinimai ir kiti nemalonūs dalykai.

- Tu – lavonas! Visiškas lavonas, kuris dar nežino, kad yra lavonas! - falcetu galop suspigo pritrūkęs argumentų Mačo ir išpuolė pro duris.

Mačetė pažvelgė į mane, o aš nesugalvojau nieko kita pasakyti, kaip paklausti:

- O ko vakarienei norėtum?

Tada Mačetė ir pasakė:

- Velniop jis tegul eina – viską parduosiu ir prauliavosiu!

- Na jau gerai, - paskubėjau atsakyti, - uliavosi, kai parduosi. O vakarienei makaronai tiks?

Pasakiau, nes netikėjau, kad Mačetė ryšis savo grasinimą įgyvendinti, nes mačiau, kad ji vis dar myli savo netikėlį vyrą.

Lilitė

Į viršų