Dvynės per kelias dienas atitirpdė vyro širdį: iš pradžių laikęsis atokiai ir laukęs nesulaukęs, kada Romanas grįš iš Ukrainos, sutvarkęs kažkokius verslo reikalus, ir išsiveš dukras, galų gale pasidavė abiejų entuziazmui ir priešpaskutinę dieną pasiėmė laisvadienį, kad merginas pavežiotų po apylinkes.
Nors ir kas galėjo galėtų atsilaikyti prieš dvi ryškias gražuoles, kurios viskuo domėjosi, lyg būtų atsidūrusios tolimoje planetoje. Kurios nuolat fotografavo kiekvieną sniego pusnį, kiekvieną apsnigtą medžio šaką ir aikčiojo, aikčiojo iš nuostabos ir susižavėjimo: „Ach, ach... kaip viskas čia gražu! Kaip egzotiška!“
Net Mačetė, dar gerokai prieš šventes nugrimzdusi į gilią depresiją, arba, kaip pati sakė, į giluminę meditaciją, po poros valandų pažinties su dvynėmis atgijo ir pasiūlė svečiuotis jos namuose, kol aš eisiu į darbą. Dvynės kaipmat sutiko, bet gana greit atrado, kad Šiauliuose yra parduotuvių, kur galima įsigyti rankomis (ne mašinomis!) megztų rūbų už kažkokius juokingus šimtus litų ir pasinėrė į šopingą.
„Oi kokie įdomūs maišeliai! - krykštavo jos, pamačiusios raštuotas kumštines pirštines. - A, tai pirštinės? Nuostabu! Tada, prašau, mums tas, tas ir anas... Už visas tik tiek? Tada duokite dar tas ir tas... Ai, duokite visas... Visos draugės išsižios pamačiusios!“
Ir jos pirko vilnonius megztukus, plonytes nertas moherio skraistes, įmantrias megztas sukneles, iš veltinio padarytas gėles ir net kanapėtas storas puskojines...
Aš dar bandžiau su dvynėmis, lyg ir Romano patikėtomis mano globai, kalbėtis, kam joms tie šilti daiktai, kurių neturės net kur panaudoti. Bet prikandau liežuvį matydama jų žibančias akis ir nerasdama pakankamai angliškų žodžių išsakyti savo mintis.
Romanas, be abejo, nujautė ar net žinojo, kuo jo dukros susidomės, tad skambino ir joms, ir man bent du kartus per dieną. „Tu joms pinigų neduok - išleis akimirksniu“, - sakė jis man. „Neviršykite kredito! - reikalavo paskambinęs dvynėms ir stebėjosi: - A, jūs dar neišleidote grynųjų, kuriuos daviau? Keista...“
Vakarais dvynės laukdavo manęs grįžtančios iš darbo kieme - pasiruošusios tuoj pat pradėti pėsčiųjų žygį po sniegu užverstas gatves, nes juk būtinai reikėjo nuotraukų su žibančiu apšviestu sniegu... Fotografavo ir telefonais ir tuoj nuotraukas siuntė savo draugams, savo sesei, savo mamai, savo profesoriui. Fotografavo ir fotoaparatu - bus ką įdėti savo tinklalapius... Ir čiauškė, čiauškė... Ir klausinėjo, kas čia, kodėl čia...
Grįždavome prieš vidurnaktį pavargusios, suplukusios, krenkšinčios, įraudusiomis nosimis ir dvynės tuoj pat sėsdavo prie kompiuterio, kad šniurkšdamos į nosinaites su visu pasauliu pasidalytų patirtais įspūdžiais ir nuotraukomis...
Kai priešpaskutinės senųjų metų dienos pavakarę Romanas atsiprašinėdamas už patirtus vargus nepatogumus dvynes išsivežė, mudu su vyru iš pradžių ramiau atsikvėpėme, o Rainiukė išlindo iš slaptavietės, kur lindėjo beveik visas dvynių viešnagės dienas, nes mėgo tylą.
Bet tik iš pradžių, o po kelių valandų, kai lėktuvas jau iš Rygos buvo išskridęs, mudu pasigedome dvynių čiauškėjimo.
O čia dar paskambino dukra ir, įžeisto vaiko tonu pasiteiravusi, ar viešnių nebėra, pareiškė, kad ir per Naujuosius neatvažiuosianti su vyru, nes klube būsianti „cool“ naktis... Kažkaip labai disonavo lyg ir įsižeidusios dukros balsas su neseniai išvykusių viešnių čiauškėjimu. Nemaloniai.
Sūnus iš Londono atsiuntė šeimos nuotraukų, kur ir jis, ir marti Greta, ir abu vaikučiai su prosenele pozavo mano nusiųstais šiltais megztiniais ir šalikais, ir pranešė, jog paskutiniąją naktį mintimis bus su mumis.
Tai ir pasitikome Naujųjų fejerverkus trise - aš, vyras ir Rainiukė - lapnodami iš nevilties bulvių plokštainį, keptą su triušiena. Žodžiu, suraitėme 2011-ųjų rytietiškąjį simbolį ir pasinėrėme į kasdienybę - vienodą, pilką, nors ir su baltu sniegu...
Dvynių nepamiršome - net normaliai, nesipykdami su vyru jas prisiminę pajuokaudavome, kad gera būtų turėti namie tokias jau suaugusias, o kartu ir tokias vaikiškas dukras...
Tik Rainiukė, rodės, dėl to neapgailestavo - mėgavosi tik jai vienai skiriamu visu dėmesiu. Visai, kaip būtų elgusis dukra.
O ir dvynės mūsų neužmiršo: visais įmanomais būdais per kompiuterį mums dėkojo, siuntė parsivežtais rūbais pasipuošusios motinos ir savo pačių nuotraukas, gyrėsi, kaip sužavėjo visus savo įspūdžiais, ir primygtinai kvietėsi mus į svečius kad ir be jokios progos...
Buvome kiek suglumę - juk mes nieko ypatinga nepadarėme... Bet buvo malonu dvynių viešnagę prisiminti.
Štai vakar per pusryčius vyras nei iš šio, nei iš to lyg savęs, lyg manęs garsiai paklausė:
- O tu pastebėjai, kad dvynės nieko pasakojo apie savo šeimą? Šnekėjo ir šnekėjo apie viską - draugus, studijas, kaimynus, bet nė žodžio nei apie tėvą, nei apie motiną... Gal jie išsiskyrę?
Patraukiau pečiais ir nieko neatsakiau. Nors gana seniai pastebėjau, kad Romano santykiai su žmona keisti: jis - nuolatinėse kelionėse, ji - namie ir namie tik su dvynėmis... Ką gi, visko būna net tarp geriausių žmonių. Bet tai jau jų reikalas.
Lilitė
