facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Užvakar važiavau į Vilnių pirkti žento pasiūlyto automobiliuko. Dėl to išvakarėse galutinai susipykau su vyru.

- Ką?! Kokie čia dar pirkimai tokiais sunkiais laikais! - užbaubė jis rytą, kai pasiūliau važiuoti kartu apžiūrėti. - Į darbą aš tave pavešiu.

- O iš darbo? O darbo reikalais aš gal taksi važinėsiu? - nenusileidau aš.

- Pamanykit – darbo! Geriau pinigus taupyk! - šaukė toliau vyras visai neatsižvelgdamas į tą faktą, kad automobilį ruošiuosi pirkti iš savų iš jo nė lito neprašydama.

Į tai aš tik nusijuokiau supratusi, kad vyrą erzina tai, jog ne jis kaip įpratęs, o aš naują mašinytę turėsiu, ir daugiau ta tema nebešnekėjau. Išvis nebepratariau žodžio – sėdau rytą į traukinį ir tiu-tiūū...

Kuo labiau artėjo Vilnius, tuo labiau aš nervinausi. Ir ne dėl būsimo pirkinio (Ralistas tikrai bus gerą išrinkęs), o dėl dukros. Dėl jos paskutiniojo meto išsidirbinėjimų.

Todėl, kai stotyje mane pasitikęs Ralistas paklausė, ar pirmą aš norėsianti važiuoti arbatos į namus, ar tiesiai į angarą, iškart pareiškiau tiesiog trokštanti pamatyti naująjį pirkinį.

Ralistas patenkintas sukrenkštė – jam buvo suprantamas toks mano noras, nes kas gali būti geriau nei mašinos. O paskui su pasididžiavimu atlapojo angaro duris. Pilkas „Chevrolet“, mėlynas „Hyundai“, sidabrinis „Audi A3“...

Ir aš tiesiu taikymu puoliau prie „Audi“ - savo svajonių automobilio: brūkštelėjau pirštu per kapotą, krumpliais pabarbenau į durelių stiklą.

- Ne tas, ne tas... - pribėgo prie manęs Ralistas. - Čia 2009-ųjų su 5 tūkstančių rida. Neišsimokėsite...

Ir nuvedęs prie prancūziškos mašinytės pradėjo pasakoti, kad viską, ką reikėję, jis apžiūrėjęs, tarpines pakeitęs ir kelyje išbandęs.

- Traukia kaip žvėris, - gyrė Ralistas. - Na, gal ne kaip žvėris, o kaip žvėriukas. Trejus metus, garantuoju, važinėsite be rūpesčio. O ir kaina gera – tik dešimt.

Aš mašinytėje pasėdėjau, aplink apėjau ir mano akys vis tiek nukrypo į „Audi“. Ralistas išsišiepė, palingavo galva ir pasakė kainą. Ji buvo mažesnė, nei tikėjausi, bet vis tiek astronominė man. Tad bakstelėjau „Hyundai“ pusėn.

- Minus penki gabalai – ką tik iš salono, - tarstelėjo Ralistas ir vėl pasisuko į prancūzę: - Tai kaip? Tinka?

- O pagalvoti galima? - paklausiau, nes labai nesinorėjo atsisveikinti su svajonių mašina.

- Aha, - sutiko Ralistas. - Kur dabar jus nuvežti? Namo ar į kokią parduotuvę?

- Namo, - ištariau ir pasigailėjau – juk laukė ne itin draugiškas susitikimas su dukra.

Bet nieko, iki kito ryto mudvi nespėjome susipykti: pakalbėjome apie automobilius, apie valgius, ekologiškų skalbiklių privalumus ir trūkumus.

Naktį man sapnavosi „Audi“: tokia elegantiška ir nepasiekiama, tad rytą pabudau jau gana vėlokai ir dukra pasiūlė iškart antruosius pusryčius suvalgyti  senamiesčio kavinėje.

Kodėl ji pasirinko tokią prašmatnią vietą, supratau ne iš karto – tik prarijusi mikroskopinę ir baisiai brangią žuvies porciją.

Išraudusi dukra taip nervingai muistėsi žiūrėdama man pro petį, kad neišvėriau neatsigręžusi. Stilingai apsirengęs vyriškis ėjo mūsų stalelio link. Priėjęs pasisveikino su dukra, kuri dar labiau išraudo ir visai pasimetė. Man teko pačiai prisistatyti Lukui ir pabandyti palaikyti pokalbį.

Bet pokalbio kaip ir nebuvo – vyriškis po kelių minučių pakilo ir nuėjo prie kito staliuko, kur jau sėdėjo tokie pat stilingi išvaizdūs vyrai.

Dukra stengėsi nežiūrėti man į veidą ir kartu akivaizdžiai laukė kokios nors mano reakcijos. Aš tylėjau, kol išgėriau vieną puodelį kavos, tylėjau, kol padavėja man atnešė antrąjį. Tylėjau, nes ką bebūčiau sakiusi, dukra vis tiek mano žodžius būtų sutikusi priešiškai.

O pasakyti turėjau ką – darbe buvau susidūrusi su tokiais metroseksualais. Pasižiūri į tokį - ne vyras, o saldainiukas: tvarkingas, švarutis, rafinuotai apsirengęs, raumenys saikingai sporto klubuose išmankštinti, kalba – it diktoriaus. O kai reikia kokius reikalus spręsti, atsakymus išgergždžia kaip koks nusenęs biurokratas: darysiąs tik nuo-iki.

Pas vieną tokį buvo nusiuntęs mane bosas, nes jau buvo praradęs kantrybę, o ir iš manęs jis nesitikėjo stebuklo  - tik paskutinio pabandymo.

Tačiau man vis dėlto pavyko priversti aną rafinuotąjį jaunuolį pajudinti šiek tiek daugiau pirštą, nei reikalauja jo pareigybė.

Klausydamasi kelių sausų „ne“  aš atkreipiau dėmesį į ant stalo padėtų raktų pakabutį ir neskubėdama ištraukiau iš rankinės savo vizitinių kortelių dėkliuką, prieš kelerius metus padovanotą Romano.

Dėkliukas buvo kuklutis, bet tokios garsios firmos ir toks brangus, kad, internete pasižiūrėjusi, kam ir už kiek tokie niekučiai daromi, per kitą Romano pasirodymą bandžiau jį sugrąžinti. Ir aišku, man nepavyko.  Tad pradėjau jį naudoti pagal paskirtį ir laikui bėgant prie jo tiek pripratau, kad ir  beveik užmiršau jo vertę.

O čia dėkliukas man ėmė ir pravertė. Ach, jei būtumėte matę, kaip sublizgo metroseksualo akys, kaip pagarbiai jis paėmė mano vizitinę!

Aš tuo pasinaudojusi pasakiau kažkokį komplimentą raktų  pakabučiui ir kartu pakabučio šeimininkui. Jis atsakė komplimentu ir mudu gan smagiai pasikalbėjome apie tai, kad geri daiktai yra geriau nei prasti, o geri yra tie, kurie jau dešimtmečius turi gerą vardą.

Kadangi mudviejų nuomonės absoliučiai sutapo, gražuoliukas pats pakėlė vietinio telefono ragelį ir visa mano misija jau buvo sėkmingai baigta. Atsisveikinome, galima sakyti, bičiuliškai.

Taigi mano nuomonė apie tokio tipo vyrukus kaip Lukas vienareikšmiška – save ir tik save įsimylėję žmonės. Kiti žmonės jiems reikalingi tik tiek, kiek svetimose akyse it veidrodyje jie gali grožėtis savimi.

Tačiau dukrai, kol ji vežė mane iki Ralisto angaro to nepasakiau.

Mačiau, kad ji įsimylėjusi, o gal greičiau įsižiūrėjusi gražuolį. Ir supratau, kodėl. Žinoma, paprastas vaikinas Ralistas su savo sudiržusiais delnais ir nesklandžia kalba labai jau varganai atrodė lyginamas su rafinuotos išvaizdos ir elgesio Luku.

Be abejo, dukra įsivaizdavo, jog Lukas jai nerodo savo jausmų todėl, kad ji - ištekėjusi moteris. Todėl ji pati ir išdarinėjo cirkus su tariamu nėštumu ir tariama neištikimybe, kad galėtų išsiskirti su Ralistu lyg ir ne savo iniciatyva. Kaltę dėl savo nuodėmių dukra visuomet sugebėdavo primesti kitiems, tik panašu, kad šįsyk persistengė.

Man taip buvo akivaizdu, kad iš dukros ir Luko santykių (jei tokie būtų) nieko neišeitų, nes  jie abu vienas kito verti, jog aš per daug nesijaudinau ir net nebandžiau ką nors apie tai sakyti.

Dukra iki paskutinės minutės laukė, ką pasakysiu – supyksiu, išbarsiu, pagirsiu, o nesulaukusi jau stovėdama prie „Chevrilete“ kimiu balsu paklausė:

- Tai imsi, mama, ar ne?

Aš atsidusau pažvelgusi į „Audi“, dar žvilgtelėjau į „Hyundai“, už kurią būčiau turėjusi pakloti visas santaupas nepasilikdama šimtinės nė kurui, ir ne mažiau kimiai išspaudžiau:

- Imu...

Ralistas, įsodinęs mane į prancūzę mašinytę prie vairo, susirangė keleivio vietoje ir mudu išvykome tvarkyti popierių. Dukra tik pamojavo mums ir įsėdo į savąją.

Tądien mudvi daugiau nebesusitikome, nes kol susitvarkėme visus dokumentus, draudimus ir kitus dalykus, atėjo vakaras ir man reikėjo grįžti į savo namus.

Bet prieš išvažiuodama pabandžiau prakalbinti Ralistą – ką jis galvojęs apie savo žmoną ir apskritai apie šeimyninį gyvenimą.

Ir nors visada žentas man atrodė nejautrus ir nieko kita išskyrus automobilius nepastebintis žmogus, jo paskutiniai žodžiai nustebino:

- Nesijaudinkite – ji dar susitupės.

Lilitė 

Į viršų