facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas


Užėjau pas mamą puikios nuotaikos.

Buvau tris valandas praleidusi kirpykloje, kur ne tik pasigražinau, bet ir sudalyvavau labai įdomioje diskusijoje su kirpėjomis, manikiūrininkėmis ir klientėmis apie būsimus savivaldos rinkimus.

Mes ten visos linksmai ir labai vieningai priėjome bendros nuomonės, kad į valdžią rinksime tik pačius gražiausius, nes grožis yra vienintelė vertybė.

Juk kai kvailus sprendimus priima negražūs politikai, kuo juos galima pateisinti? Bet jei taip pat nusprendžia gražuoliai, tai jau visai kas kita: juk iš gražių niekas proto ir nesitiki.

Ar reikia valdžioje moterų, konsensuso taip ir nepriėjome: kiek jų turėtų būti ir ar visos jos turėtų būti „misės” ir „misisės”, nuomonės totaliai išsiskyrė.

Vienos sakė, kad moterims politikoje apskritai visai ne vieta, nes jos paprasčiausiai tam neturi laisvo laiko, kitos - kad kažkiek jų reikėtų, bet tik labai protingų ir, jei įmanoma, pakenčiamai atrodančių, kad nežeistų daugumos rinkėjų estetinio skonio, trečios - kad protingoms tarp gražių vyrų nebūtų kas veikti...

Taigi kiek moterų - tiek nuomonių, tad susitarti nepavyko.

Bet iki rinkimų dar marios laiko, tad visos šventai pasižadėjome kitą kartą į  kirpyklą ateiti jau su aiškiau suformuluotais teiginiais politikių atžvilgiu.

Antra mano geros nuotaikos priežastis buvo ta, kad po feisbukinės karštligės aš su trigubu entuziazmu ėmiausi namų ruošos, ir dabar visi namai buvo šveiste išveisti, tad skubėti lyg ir nebuvo ko, kaip ir nervintis, kad galiu susigadinti nuostabų manikiūrą, už kurį sumokėjau dvigubai.

Juolab kad net pirkinių  savaitei sąrašą sudariau ir prieš išeidama į kirpyklą  pakišau vyrui, kad netinginiautų, tardama: „Nenupirksi visko - savaitę  nevalgysi...”

Bet mamą suradau kuo bjauriausios nuotaikos: viskas jai krito iš rankų. O juk turėjo susikrauti daiktus ir lauktuves prieš išskrisdama į Londoną prižiūrėti proanūkių, bet jei į krepšį sudėdavo per pačius karščius mažyliams primegztas kojines, kepurėles, šalikus, anūkams - megztinius, nebelikdavo vietos jos šiltiems rūbams... O jei atvirkščiai, tai ir vėl nebegerai: ko be dovanų skristi?

- Tai dėk į didesnį  krepšį ar lagaminą, - pasiūliau.

- O svorio apribojimai? - purtė  mama galvą. - Aš ne gudruolis Romanas, kuriam vienas juokas skraidinti lėktuvu ir toną bagažo...

Matydama, kad mama greičiau galą pasidarys, nei užmokės už bagažo perviršio kilogramą, pabandžiau nusukti kalbą kitur:

- Pastebėjau - eglišakių  į antrąją laiptinę pribarstyta. Gal Felicija... amžinatilsi?

Geriau būčiau patylėjusi ar dar geriau - iškart namo išėjusi, nes mama tik sušniurkštė nosimi, apsipylė ašaromis ir tiesiog pusiau kniūbsčia krito ant sofos.

- Ne-a, ne ji... Jos Sauliukas... - kukčiojo mama ašaras braukdama. - Čia prieš kelias dienas mačiau jį - aplankęs motiną išėjo toks linksmas, toks sveikas... Sako: labas, teta, kaip gyvenate... Šią naktį tik bumc ir nebėra jo... Tikriausiai širdis... O toks jaunas, toks jaunas...

Sauliuko man nebuvo labai gaila, labiau mane stebino, kad jis galo negavo nuo kokio pavydaus vyro rankų, nes taip mėgo svetimas žmonas.

- Na, mirė tai mirė, bet ko, mama, tau dėl to tiek verkti? - paklausiau. - Jums tai jis - tik kaimynas...

- Gaila, kad toks jaunas, - tebekukčiojo mama. - Juk jis metais už tave jaunesnis... Tai ką mums seniams negalvoti - gyvenimas baigtas...

- Kiekvienas savo laiku, - sumurmėjau nuėjusi į virtuvę mamai valerijonų.

Prilašinau į stiklinaitę  ir op - pati išgėriau...

Iš tiesų: esi linksma, džiaugiesi gyvenimu ir staiga... tavęs nebėr.

Lilitė 
Į viršų