Ričardas JAKUTIS

Neseniai vienas pažįstamas pasakojo apie kitą mūsų bendrą pažįstamą, patekusį į avariją. Pasakojusysis sakė labai nusivylęs tuo pažįstamu, kai šis sveikas po avarijos išlikęs džiaugėsi ne tuo, o vis guodėsi sudaužyta mašina.

Gal pastebėjote, kad visai neblogai išsimiegate viešbutyje. Sakysite - todėl, kad jeigu jau miegate viešbutyje, tai reiškia, jog esate kelionėje, tai yra pavargęs, bet, manau, ir todėl, kad viešbučio kambaryje nėra jokių nereikalingų daiktų.

Sovietmečiu daiktų turėjimas reiškė dvasinių vertybių išdavystę, šiandien „materialinių gėrybių kultas“ įteisintas oficialiai, bet aš ne apie tai, o apie nepaneigiamą dalyką, jog išeinantieji iš šio pasaulio visus daiktus nori nenori turi palikti. Ir nors visi tai žino, gyvieji laikosi įsikibę daiktų – sakytum, nežinodami, jog teks mirti. O gal čia patys daiktai nenori žmogaus paleisti ir žaidžia savo piktus žaidimus?

Norisi turėti, norisi kaupti. Svarbiausias klausimas – kas kam tarnauja: ar daiktas žmogui, ar žmogus daiktui? Kai daug daiktų turi ir dėl kažkokių įvykių visko netenki, bet pats išlieki, supranti, jog ne daiktai gyvenime svarbiausi. Gali apie tai kitiems aiškinti, moralizuoti, bet jie tavęs nesupras. Vis tiek sieks turėti, būti daiktų sužlugdyti ir tik tuomet įgis šias gyvenimo pamokas. Tiesa, reti atvejai, bet būna, kad to nesupranti net praėjęs visą tą netekties ir išlikimo mėsmalę, kaip pateiktame pavyzdyje teksto pradžioje.

Girdėjau žaliuosius vertinant mūsų vadinamojo elito ponių brangius kailinius. Žalieji klausia, ar ponios žino, kaip atsiranda karakulis? Ar žino, kad tai - negimusių arba 1-3 dienų ėriukų kailis? Kad avies pilvas prapjaunamas ir iš jo išimamas dar negimęs jauniklis, nes antraip kailis nebus toks minkštas? Ar ponios nesijaučia tikroms ponioms be kailinių? Nejau savo viršumą gali pademonstruoti kailiniais, brangakmeniais ir kitokiais turtais? Tiesa, kailiniai buvo homo sovieticus įsivaizduojamo aukšto statuso sudedamoji dalis. Nejau mentalitetas nepasikeitė?

Yra daiktai niekučiai, bet yra ir daiktai milžinai, į kuriuos net pats telpi ir jų panešti negali (automobilis, karstas). Ar daiktas knyga? Manau, neperskaityta - daiktas, o perskaitytą jau kitaip reikėtų vertinti. Nenoriu pasakyti, kad daiktai yra nereikalingi. Reikalingi daiktai yra reikalingi. Blogiausia, mano galva, kai iš daikto mes padarome prekę. Pinigai viską sugadina ir žmonių santykiai tampa kaip pardavėjų ir pirkėjų. Todėl vėl grįžtu prie minties, kad žmonija galėtų gyventi su kur kas mažiau daiktų ir dėl to būtų tik geriau, nes mažiau būtų eikvojama gamtos išteklių, mažiau naikinama ir teršiama. Bet ekonomistas pasakys, jog tai – darbo vietų netektis ir todėl blogesnis gyvenimas. Ką daryti? Gal vieną kitą pagiriamąjį žodį ir daiktams galima rasti? Gera gamtoje – miške, prie upės, ežero, bet juk pabuvus gamtoje norisi grįžti į savo kambarėlį tarp turimų daiktų. Ir jeigu jie mūsų nevargina, jeigu netrukdo, o padeda ilsėtis - vadinasi, viskas gerai. Bet šis tekstas apie neprisirišimą prie daiktų.

Tarp žmogaus ir daiktų yra tarpas, skylė. Tas tarpas ir skirtas, kad jame dingtų tai, kas nereikalinga. O ką daryti su labai mėgstamais daiktais? Reikia apsimesti, kad jie tau visai nerūpi, o jais naudojiesi todėl, kad toks gyvenimas.

Pakalbėkime apie gyvenimą už langų. Štai pradedant kalbėti apie taupymą, tenka prisiminti totalinį visko brangimą. Kadaise Europą nuo badmiriavimo išgelbėjusios bulvės per dešimt su trupučiu metų pabrango keturis, populiariausia duona ruginių miltų pagrindu - penkis, dauguma kitų perkamiausių maisto prekių - du ir daugiau kartų. Maždaug 100 proc. ūgtelėjo ir degalų, benzino, dujų buitiniams vartotojams, šilumos kainos. Ir nežinia, ką dėlto reikia kaltinti: naujas tendencijas pasaulyje, narystę ES. Tiesa, per dešimt pastarųjų metų maždaug du kartus didėjo ir lietuvių pašalpos bei pensijos, atlyginimas į rankas. Vis dėlto algų didėjimas nebuvo toks, kad atsvertų besaikį prekių ir paslaugų kainų augimą.

Todėl nori nenori, tenka mokytis taupyti. Spėjusieji itin lengvai išsiugdyti išlaidavimo įgūdžius šiandien jau priversti kartoti taupymo pradžiamokslį. Ko atsisakyti ir ką sau galima leisti? Kas prabanga, o kas - būtinybė? Taupyti per vieną dieną neišmokstama ir taupymo nauda negreit apčiuopiama. Bet taupymo šalininkai neabejoja: taupyti reikia. Kalbėti apie taupymą ir dalytis savo patirtimi šioje srityje tampa nauju gero tono ženklu. Puikuotis ką tik įsigytu išskirtiniu automobiliu ar keliasdešimt tūkstančių litų kainavusiu prabangiu laikrodžiu - nuodėminga praeitis. Išmušė taupuolių valanda. Išlaidavimo maniakus taupyti moko finansų ekspertai, patarimus dalija pramogų pasaulio žvaigždės ir kitos įžymybės. Vienos jų prisipažįsta, kad ir pačios dar tik mokosi taupyti, o kitos drąsiai neigia visuomenėje įsigalėjusį mitą apie įžymybių išlaidumą: jos visada esą gyveno taupiai.

Džiugu, kad atsiranda net toks reiškinys, kaip taupymo kultūra. „Baltijos tyrimai“ byloja, kad 80 proc. lietuvių sutiktų gyventi mažesniame būste. Be to, pradėjome nepalikinėti naktį krautis mobiliojo telefono, vandens virinamės kiek sunaudosime. Pagaliau sužinojome, jog taupumo sumetimais negalima palikti prietaisų budinčiame rėžime ir net jei prietaiso kištukas yra įjungtas į elektros lizdą, vadinasi šis prietaisas jau naudoja elektrą. Net stalinė lempa, palikta įjungta į lizdą, sunaudoja 0,01 W energijos. Tik ištraukę iš lizdo elektros kištuką galime būti tikri, kad prietaisas elektros nebenaudoja. Taip pat pagaliau įsiklausėme į pateikiamus duomenis, kad Lietuvoje elektros energijos vienam žmogui sunaudojama triskart daugiau negu Europoje.

Statistiniai duomenys byloja, kad daugiausiai lietuviai išleidžia maistui. Vidutiniškai šeimos išlaidos maistui Lietuvoje sudaro 40 proc. visų išlaidų. Išsivysčiusiose šalyse išlaidos maistui neviršija 13-15 proc. šeimos biudžeto. Būsto išlaikymui lietuviams reikia panaudoti 25 proc. šeimos biudžeto (kaime mažiau, mieste daugiau, bet vidurkis yra toks), transportui mes panaudojame - 10, drabužiams, avalynei - 8, sveikatos priežiūrai - 5,5, laisvalaikiui - irgi 5,5 proc. Šiose kategorijose Vakarų pasaulyje išlaidos būstui išlaikyti tokios pat, o visur kitur vakariečiai išleidžia daugiau, pavyzdžiui, laisvalaikiui jie skiria net dvigubai daugiau - 11 proc. 40 proc. lietuvių labiau patinka leisti pinigus nei taupyti. Tuo pasižymi dar rusai, indai, kinai. „Jei gavęs atlyginimą pasijunti turtingas - niekada nebūsi turtingas“, - verta dėmesio mintis. Svarbiausia – gavus atlyginimą neužsukti į jokią parduotuvę. Lietuvoje pats pigiausias miestas - Tauragė. Čia ir komunalinės paslaugos, ir transportas pigiausi respublikoje. Šiauliai – tarp brangiausių miestų.

Skaičiau, kad JAV vartojimas smuko net iki 1942 m. lygio. Gi nustebau statistika, jog lietuviai veik vis dar tiek pat išleidžia maisto produktams, alkoholiui, tabakui (sumažėjimas yra, bet ne tiek ženklus, kaip Vakarų pasaulyje), tačiau jau mažesnės išlaidos yra skiriamos kelionėms į užsienį, sportui ir pramogoms. O ar neturėtų būti atvirkščiai? Pasirodo, mūsų vartotojas dar nėra pratęs susimąstyti, ar jam to tikrai reikia, ar jis gali tai įsigyti pigiau, ar gali tai įsigyti kitoje prekybos vietoje, galbūt rinkoje yra geresnių alternatyvų. O vertėtų pagalvoti, ar nėra verta „Snickers“ keisti į „Jovarą“, o gal visiškai atsisakyti šokoladinio batonėlio. Nors dėl turistavimo ne vienas gali pasakyti, jog kur ten pakeliausi, kai esamą padėtį atspindi kad ir toks anekdotas. „Alio, turizmo agentūra? Norėtume pailsėti, ką galite pasiūlyti?“ - „O kokiomis lėšomis disponuojate?“ - „Turime 500 litų“. - „Ilsėkitės!“

Kiek lietuviai norėtų uždirbti? Pasirodo, pravestas net tyrimas. Pusė jame dalyvavusiųjų teigia, kad norėtų gauti 1000-2000 litų algos per mėnesį, 25 proc. respondentų norėtų uždirbti bent jau apie 1000 litų. Beveik 20 proc. respondentų svajonių atlyginimas būtų 2000-3000 litų per mėnesį, o vos keli procentai asmenų įvardijo, kad norėtų gauti nuo 3000 litų ir daugiau. Graži statistika, parodanti lietuvio kuklumą. Tik kirba mintis, jog atsakinėdami į mūsų gyvenimo tyrinėtojų klausimus, mes dažnai norime atrodyti geresni, negu iš tikro esame.

Ar verta taupyti? Vien taupydamas turtingas netapsi, bet netaupydamas tikrai turtingas netapsi. Tai ką daryti? Mokytis taupyti. Paversti taupymą maloniu užsiėmimu. Įsivaizduokite, kaip atrodysite su naujais drabužiais, kuriuos įsigysite iš santaupų, ar kaip ilsėsitės išsvajotame kurorte. Taupyti reikia linksmai, su tam tikru azartu ir žaismingai, lyg tai būtų kažkoks naujas žaidimas. Pirmiausia iškelkite sau klausimą prieš dėdami prekes ant prekybos centro kasos takelio: ar tikrai man (mums) viso šito reikia? Kitas klausimas - kada taupyti? Atsakymas - dabar. Kiek taupyti? Vienas iš seniausių patarimų, aktualių ir šiandien, taupyti dešimt procentų nuo gaunamų pajamų. Kodėl būtent dešimt procentų, nes tai nesukels jūsų įprasto gyvenimo esminių pokyčių, nesukels diskomforto. Kada nebereikia taupyti? Kai norite bankrutuoti. Jeigu jums atrodo, kad turite per daug pinigų, nenorite niekam palikti palikimo, nebetaupykite ir bankrotas tikrai ateis. „Arba aš perku labai gerą ir labai brangų daiktą, arba aš taupau!“ - Vokietijoje populiarus šūkis.

Gera mintis - išmesti visas nuolaidų korteles. Dar būtų gerai, kad manęs nebeįleistų į prekybos centrus arba leistų pirkti tik už ribotą sumą. Arba būtų galima susidaryti produktų, kurių negalima pirkti sąrašą. Perki, sugaudžia sirena ir kasininkė iš tavęs prekę atima.

Teigiame, kad lietuviai nemoka taupyti. Gi vokiečiai, girdi, yra taupūs ir apdairūs. Pats metas griauti stereotipus. Ir mokytis iš lietuvių - kur tai matyta, kad yra pensininkų, kurie sugeba iš 100 eurų pragyventi visą mėnesį. Nors šiaip jau Vokietijoje vadovai yra nukryžiuojami, užsakę keliais tušinukais daugiau negu to reikia biuro darbuotojams… Pasakojama, kad vienos firmos vadovas liepęs kartą vienam savo vadybininkų pademonstruoti, kaip šis sugebąs vienu metu rašyti keliais tušinukais - nes tas buvo „užsipirkęs” keliais daugiau nei tuo metu jam reikėjo…

„Laimės paslaptis yra ne noras turėti daugiau, o sugebėjimas džiaugtis turint mažiau”, - dar V amžiuje prieš Kristų mokė graikų filosofas Sokratas. „Tikiu, kad paprastas ir kuklus gyvenimas yra naudingas visiems ir dvasiškai, ir protiškai”, - 1930 metais antrino garsus fizikas Albertas Einšteinas. Šiandien šių mąstytojų žodžius nori nenori tenka prisiminti.

Pamąsčiau, jog minimalus atlyginimas – nėra jau taip blogai. Jis daug ką gyvenime sustato į savas vietas. Juk buvo laikai, kai mėnesio pajamos siekė 300 litų (studijų metai), buvo laikai, kai jos siekė daugiau nei porą tūkstančių. Dabar - 800 litų „ant popieriaus“. Psichologai ir įvairiausi mūsų gyvenimo tyrinėtojai net išvardija minimalaus atlyginimo žmogui teikiamus pliusus. Aišku, tie pliusai daugiau skirti sielai, o ne kūnui, bet kai sielai gerai, tai ir kūnui juk geriau.

Pasirodo, minimalus atlyginimas labiau suartina šeimos narius. Be abejo, kai turi daug pinigų, ginčijies kur juos investuoti, ką kam pirkti, peiki kitus šeimos narius, kad šie prisipirko ko nereikia, o kai pinigų nėra, visiems viskas aišku, kad pirkti galima tik gyvybei būtinus dalykus ir nėra ko ginčytis bei gadinti nervus. Tuomet lieka marios laiko diskusijoms apie kultūrą ir meną.

Ne tik uolieji katalikai, bet ir daugelis kitų tvirtina, kad minimalus atlyginimas padaro žmogų doresnį. Turi pinigų – norisi šnapso ir mergų. O dabar prisėsk bare prie kokios panelės, pasakyk, kad gauni 800 litų, ir jūsų pokalbis amžiams nutrūks. Bičiulis turėjo prie ežero pirtelę. Baliai joje nesibaigdavo. Žmona pirtelę padegė. Tiesa, ji jau ne kartą buvo gąsdinusi: „Padegsiu aš tą k... lizdą“. Bičiulis atstatyti pirtelei pinigų nebeturi, gyvena dorai ir laimingai.

Minimalus atlyginimas padeda tapti patriotu ir lietuviškos pramonės rėmėju. Tiesa, dėl antrosios teiginio pusės bandyčiau pasiginčyti. Mano galva, tokiais atvejais labiau imama remti kinų ar bent lenkų pramonė. Bet sutinku, kad minimalus atlyginimas ne viename pažadina kulinarijos genijų. Gaudamas tūkstančius, valgai kavinėse, perki pusgaminius. 800 litų per mėnesį atpratina nuo tokių kvailų įpročių. Atrandi net malonumą plušti prie puodų. Be to, minimalus atlyginimas atnaujina meilę žemei ir žemdirbystei. Koks tikslas mokėti žvėriškus pinigus už, naudojant įvairiausius chemikalus, užaugintus svogūnus, kai galima įmerkti svogūno galvą į vandens stiklinę ir po kiek laiko mėgautis ekologišku produktu? Ne vienas laukiame pavasario, kai galėsime sodinti bulves, o rudenį džiaugtis jų derliumi. O kur dar grįžęs gamtos pažinimo jausmas? Daugelis jau net įsivaizdavome, kad grybai tebūna stiklainiuose prekybos centruose, o štai prisiminėme, kad mūsų šalies miškuose auga nesuskaičiuojama galybė pačių įvairiausių grybų. Tas pats ir su uogomis. Kam mokėti pinigus už tai, ką motina gamta miškuose dovanoja nemokamai? Žvejai irgi badu nemirs.

Prie patriotinių jausmų priskiriama ir tai, kad uždirbdamas tūkstančius vis galvodavai, jog atostogas reikėtų praleisti kur nors Egipte, Italijoje ar Prancūzijoje. Bet ar viską jau matei savo gimtinėj? Kaip gali ramiai apžiūrinėti Koliziejų, jei dar nebuvai prie Biržų ar Pasvalio smegduobių. Kaip gali lankyti išblizgintus Versalio rūmus, jei savoje šalyje šimtai griūvančių senovinių dvarų? Juk jų greitai gali nelikti, o prancūzai savuosius tikrai prižiūrės ir galėsi juos bet kada aplankyti...

Bet svarbiausias teiginys, kad minimalus atlyginimas dovanoja laisvę ir padeda atrasti Dievą. Gaudamas tūkstančius galvojai, jog laikas imti iš banko paskolą, pirkti butą, naują automobilį. Dabar tam keliai užkirsti. Užtat supratai, kad esi laisvas, gi paskola būtų tave įklampinusi į dešimtmečius trunkančią vergiją.

Sielos ir tikėjimo reikaluose irgi buvai apkerpėjęs. Bažnyčia, atrodė, amžiams pamiršta. Dabar kiekvieną sekmadienį eini į bažnyčią ir meldiesi prašydamas Dievo suteikti stiprybės bei išmonės pragyventi už 800 litų.

O didžiausias malonumas, kai gaudamas 800 litų, dar sugebi už litą skambinti į įvairiausius TV šou ir balsuoti už tau patinkančius atlikėjus. Tad pabaigai šviesesnė istorija.

Viduržiemį mokytojas klausinėja pirmokėlių:

- Koks dabar metų laikas?

- Pavasaris, - atsako vienas iš jų.

- Koks čia pavasaris, kai krūvos sniego, šalta, slidu, pusto? - tęsia mokytojas.

- Pavasaris, - toliau tvirtina mokinys.

- Na, geriau pagalvok, ar gali būti pavasaris, kai šitoks speigas? - toliau klausinėja mokytojas.

- Blogas pavasaris, - sutinka mokinys.

Tad pinigai pinigais, o juk dar yra džiaugsmas, meilė, pavasaris... Nors šiomis dienomis labai aktualus B. Šo posakis: „Kuo ledas plonesnis, tuo labiau norisi sužinoti, ar išlaikys“.