facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Boso sekretorė susinervinusi – viena iš didžiojo kabineto naujokių išsišaipė iš jos plaukų. Sako: negali būti, kad tokia senė plaukų nedažytų, kad nežiltų.

Ir kiek sekretorė Regina nebandė aiškinti, kad tai esanti natūrali jos plaukų spalva, kad visos moterys jos giminėje nežyla, naujokė nepatikėjo ir sarkastiškai visus Reginos argumentus komentavo kiekvienam ir kiekvienai.

Man nežylančios nelaimėlės pagailo, tad pasiūliau:

- O tau ko dėl to nervintis? Sakyk: taip, dažau plaukus rudai, o ūsus žaliai...

- Na jau – žaliai... - kiek nusišypsojo Regina ir popierinių nosinaičių dėžutę padėjo į apatinį stalčių. - Tu jau pasakysi...

- Pasakysiu, kad neverta įrodinėti, jog nesi kupranugaris, - patariau išeidama. - Mestelėk kokią nesąmonę – atstos.

Regina tik nusijuokė.

Patikėjo ar nepatikėjo – nesvarbu. Svarbu, kad ši taisyklė man visada padeda: kam gaišti laiką teisinantis, jei viską galima nuleisti juokais.

Štai kad ir su bosu, kuris jau kelis mėnesius man perdavinėja vieno menkai pažįstamo vyriškio linkėjimus.

Įeina bosas pas mane į kabinetą, pakalba apie reikalus, o prieš išeidamas būtinai pasako:

- Ach taip – vos neužmiršau – Aleksas perduoda tau linkėjimus. Čia dėl tokio reikalo kalbėjomės, o jis ir pradėjo klausinėti, kaip ten Lilitė laikosi ar tebedirba... Prašė manęs perduoti tau linkėjimus.

Pasako tai bosas kreivai šypsodamasis ir laukia įsmeigęs akis į manąsias.

Stengdamasi išlaikyti rimtą veido išraišką aš atsakau:

- Labai, tiesiog labai labai dėkoju. Ir jums jam nuo manęs perduokit linkėjimų. Antra tiek.

Bosas kiek pamindžikuoja prie durų lyg laukdamas, kada aš jam pradėsiu aiškintis, kaip ir kur mudu su Aleksu susipažinome ir kodėl vienas kitam linkėjimus per jį perduodame. Bet nieko nesilaukęs išeina.

Kartais ima tuos linkėjimus ir perduoda viešai – per pasitarimą.

- Ir jau pereiname nuo reikalų prie reikaliukų, - sako bosas iš galustalės. - Pirmas dėl Lilitės... - ištaręs palaukia, kol visi sužiurs į mane, o tada tęsia: - Aleksas siunčia Lilitei linkėjimus. Perduodu...

Visi pradeda kikenti, o aš rimtai atsakau:

- Priimu, dėkoju ir antra tiek pridėjusi siunčiu Aleksui atgal.

Posėdžiautojai jau garsiai juokiasi, aš kartu su jais. Bosas šypsosi ir po geros pauzės vėl prabyla:

- Antras reikaliukas pagal svarbumą: koks niekšas kavą išpylė ant laiptelių iš kiemo pusės?!.

Po pasitarimo visi mane žiūri šypsodamiesi, akį merkia, kai kas klausia, o kas tas Aleksas. Traukau pečiais – o kad ir pati žinočiau.

Tiesą pasakius, žinau - su prieš kelerius metus ar ne pusvalandį su juo esu kalbėjusi. Geras pašnekovas, įdomus vyriškis. Bet tik tiek. O kodėl jis mane įsiminė, linkėjimus vis perdavinėja – ir man paslaptis.

Taip tęsiasi, tęsiasi – bosas linkėjimus perdavinėja ir visaip mane provokuoja, kad pati išsipasakočiau. Ir vis jam nepavyksta.

Galop neišlaikęs po vieno tokio linkėjimų perdavimo-priėmimo mano kabinete tiesiai paklausia:

- Imk dabar ir prisipažink – buvo kas tarp jūsų...

- Na, žinoma kad buvo, - atsakau tuoj pat. - Pats matot, kad manęs pamiršti iki šiol negali...

Bosas kreivokai tebesišypso, bet akys nepatiklios, todėl vėl klausia:

- O kas buvo?

- Viskas, apie ką tik jūs galvojate ir dar daugiau, - pasakau ir užverčiu galvą į lubas: - Oooo kas tik nebuvo...

Bosas daugiau nieko nebeklausia ir dvejodamas išeina lauk. Akivaizdu, kad nepatikėjo.

Todėl po kiek laiko vėl perduoda man linkėjimus ir vėl klausia:

- Na tai kas ten tarp judviejų? Kodėl aš turiu jums tarpininkauti, linkėjimus perdavinėti?

- Kas tarp mudviejų? - apsimetu nustebusi. - Na žinoma, kad jūs – mūsų neakivaizdinio bendravimo tarpininkas.

Bosas paniursta ir prieš uždarydamas duris iš kitos pusės meta:

- O kodėl judviem nepabandžius bendrauti telefonu ar skaipu?...

Lilitė

Į viršų