facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Ričardas JAKUTIS

Iš visų regėtų ir girdėtų skelbimų įsiminiau vieno restorano žinutę, pranešančią, kad vienas lankytojas čia palikęs piniginę su didele suma pinigų ir yra kviečiamas atvykti jos atsiimti. Gal taip buvo, bet jeigu ne, o tai labiau tikėtina, stebina to restorano reklamos kūrėjų išradingumas. Realu, kad ne vienas panorės apsilankyti restorane, kur toks sąžiningas kolektyvas.

Reklama šiandien mus lydi vos ne kiekviename žingsnyje: pakelėse, ant pastatų sienų, reklaminiai lapeliai įbrukami tau į rankas gatvėje, krūvas jų randi savo pašto dėžutėje, laikraščiuose tam skirti atskiri puslapiai, nemažai jos ir televizijos ekrane. Populiari laida, šnekinamas garbingas žmogus, bet laidos vedėjas staiga ima ir viską nutraukia: „O dabar reklama“.

Vykusiai žmogų šiuolaikiniame pasaulyje apibūdina šių dienų populiarusis teologas Paskalis Brukneris. Jis žmogų vadina vartotoju ir sako, jog įžengę į prekybos centrą, perėję prekybos galerijas išsyk suprantame patekę į laimingųjų pasaulį, į žemiškąjį rojų. Prekių įvairovė, ilgiausios lentynos, išmoningai įrengtos vitrinos. Prisiminus šv. Tomą, kuris sakė, kad neturtas yra pertekliaus neturėjimas, o skurdas – būtinų dalykų stoka, tai vartotojų visuomenėje visi esame beturčiai: būtinai ko nors stokojame, nes visko yra per daug.

Grįžtant prie P. Bruknerio, daiktai yra skirti išmesti. Jie trumpalaikiai, keliems kartams, jie greitai išeina iš mados, jų vietą iš karto užima kiti, kuriuos, trumpai suspindusius, nuneša nauja banga. Kas savaitę ar net kas dieną televizijoje ar žiniasklaidoje švenčiamas naujo daikto apsireiškimas. Reklama daiktą apdovanoja dirbtiniu meilumu, keri, be paliovos pataikauja žmogaus užgaidoms. Čia – didžioji apgavystė. Prekybos galerijos – pasakų rūmai, kurie mus nukelia į nežemiškąjį laiką, kur niekada nieko netrūksta ir kur nesenka daiktų bei malonumų versmė. Štai kodėl sekmadieniais, kai pas mus užsidaro dalis, o užsienyje beveik visos parduotuvės, daugelį mūsų apima liūdesys ir klaidžiodami po ištuštėjusias, apmirusias gatves liekame patys su savimi. Ir tuomet, likęs vienas su savimi, žmogus, it karalius Lyras be karūnos, suvokia esmę bei visko gilumą.

Kiek bebūtų diskusijų apie reklamos etiškumą, bent dalelė melo joje visados bus. Be abejo, žemės supirkinėtojų reklama paremta mintimi „Griebkite žemę! Dievas daugiau jos nesukurs“, bet šiaip jau parduoti prekę, sukviesti žiūrovus į renginį ir t. t. yra menas. Reklama gali būti maloni, patraukli (pati reklama yra reginys) ir gali būti neskoninga, įkyri. Šiauliai, deja, o tai ne vieno nuomonė, nepasižymi patrauklia, įdomia reklama. „O kas čia ką pirks?!“ – atsakys tūlas.

Jei reikėtų kurti reklamą, pasiūlyčiau, pavyzdžiui, tokią. Užeina žmogus į parduotuvę, o ten, už pardavėjos nugaros, ant sienos didelėmis raidėmis užrašas: „Nežiūrėkit į lubas!“ Visi tuoj žiūrės į lubas. Ant jų užrašas apie siūlomas prekes.

Patiko Čipolino kūrėjo Džanio Rodario knygoje apie vaikų auklėjimą aprašytas toks pavyzdys. Nevalgiam mažyliui mama nesugeba įsiūlyti jokio maisto. Autorius pataria mamai paimti šaukštelį, pasemti košytės ir taikyti vaikučiui į burną. Deja, šaukštelis į burną niekaip nepataiko. Jis atsimuša į smakrą, nosį, netgi kaktą. „Kaip pataikyti šaukšteliui į burną?“ – klausia mama vaiko. Mažylis nusprendžia mamai, kuri nemoka elgtis su šaukšteliu, padėti.

Klaipėdoje gyvena bičiulis, prabangios kavinės savininkas. Kavinėje yra net administratorius, kuris nulydi klientus prie stalelio. Buvo tai senokai, dar niekas nemanė, kad kavinėse bus draudžiama rūkyti, o tas administratorius jau klausdavo lankytojų, ar jie nori sėdėti prie stalelio, skirto nerūkantiesiems, ar atvirkščiai. Vieni rinkosi stalelį nerūkantiesiems, rūkaliai, žinoma, rūkantiesiems, bet pastebėjau, kad administratorius visus lydi ir sodina prie stalelių vienus šalia kitų. Nemačiau jokios ventiliacinės sistemos, tad šeimininko pasiteiravau, kaip čia yra. Jis juokdamasis paaiškino, jog jo kavinėje nėra jokių stalelių nerūkantiesiems ar rūkantiesiems, tik, girdi, žmogui maloniau, jei pasiteiraujama jo norų.

Jei turistaujantys jūsų bičiuliai iš kokio nors pasakų kampelio atsiuntė jums atviruką su užrašu „Norėtumėm, kad būtumėte čia“, jie nori ne to, o kad pavydėtumėte. Sakote, jog taip ne visada. Būtų puiku. Norisi tikėti.

Jei žmogus turi pinigų, reiškia, jam trūksta vaizduotės, o tada pagalbon ateina reklama. O melo gerose reklamose atviro ir nebūna. Siūloma: naudok tokį ir tokį šampūną ir tavo plaukai „atrodys“ sveiki. Nemeluojama – juk nerašoma, kad plaukai „taps“ sveiki. Arba apie alų: „Čekiško alaus skonis“. Nesakoma, kad čekiškas, o kalbama tik apie skonį. Bet taip jau būna, kad kuo geresnį visureigį nusipirksi, tuo toliau teks eiti ieškoti traktoriaus. Gera reklama pasiekia savo. Gydytojas ginekologas, reklamos priviliotas į striptizo barą, vėliau gailisi: „Geriau būčiau likęs darbe“. Nors Vilniuje yra kavinukė, kuri reklamuojasi: „Šiltas alus, niekam tikęs maistas, blogas aptarnavimas“. Keista, bet norisi užeiti.

Įkyri reklama daro priešingą įspūdį. Kai ateistai sakė, kad Dievo nėra, visi juo tikėjo.

Pagaliau išleista nauja Deilo Karnegio knyga: „Kaip atsikratyti draugų, įgytų padedant mano pirmajai knygai“. Svarsčiau, koks klausimas mus labiausiai jaudina. Ilgai mąsčiau, kol nusprendžiau, jog tai klausimas „Ar teisingai aš pasirinkau?“

Mes visi kasdien ką nors renkamės. Prekių – parduotuvėje, gydytoją, kirpėją, automobilio meistrą, buto remontininkus, jei išgalime, dizainerius ir t. t. Ką bepasirinktume, kaimynai, darbo draugai, atrodo, visad tai padaro teisingiau. Taigi, ne tik narius į Seimą rinkdami klystame. O juk prieš dvidešimt vienerius metus viskas buvo paprasčiau. Parduotuvėse ne ką galėdavai rasti ir džiaugdavais tuo, ką gaudavai, gydytojų, automobilių meistrų, butų remontininkų nelabai ir tiko rinktis, tad irgi apsiribodavai tuo, kur pakliūdavai ar kas pas tave į namus atvykdavo, o su politikų rinkimais buvo viskas aišku ir paprasta. Gi pamatę pilnas parduotuves gėrybių, žmonės išvydo tai, ko jie patys niekada nesugebės įsigyti, bet tai galbūt sugebės įsigyti kiti. Taip gimsta pavydas. Sakoma, kad lietuviai - pavydi tauta. Nelabai ir pasiginčysi su tokiu teiginiu, nes kas tiesa, tas... ne melas. Tik iškyla kitas klausimas - ar sveikas pavydo kiekis yra tikrai jau taip blogai. Juk jis kartais yra kurianti jėga.

Vienas bičiulis tvirtina, jog moka rinktis ir, pavyzdžiui, niekad nesirinks pernelyg gražios žmonos. Anot jo, kas iš to grožio, jei moteris priklauso tau, o grožis visiems.

Kokius daiktus dažniausiai renkamės ir perkame? Palyginau skalbiamąją mašiną ir mobilųjį telefoną. Automatinė skalbiamoji mašina dar veikia, dar skalbia, naujos blizgančios skalbiamosios mašinos nepasidėsi ant stalo, niekas, atėjęs į namus, nesakys „O, nauja skalbiamoji mašina? Geras!” ir nepuls maigyti visų mygtukų iš eilės ar žiūrėti, kaip gerai persimato skalbiniai pro stiklines dureles. Tu jos nenusineši parodyti draugui. Skalbiamoji mašina ne toks daiktas, kuriuo visi žavisi. Gi nesvarbu, kad telefonu dar galima skambinti, rašyti žinutes, fotografuoti, klausyti muzikos, o jo baterija dar puikiai veikia, nesvarbu, kad modelis, kurio tu nori, kainuoja daugiau už geresnę skalbiamąją mašiną, bet perki, nes tai yra madingas, būtinas, gyvybiškai svarbus, patogus ir pilnas pranašumų daiktas.

Jau XIX a. viduryje Amerikoje protingos galvos suprato siauro asortimento parduotuvių neigiamas puses ir ėmė kurti universalines parduotuves, kuriose prekiavo maisto ir namų apyvokos prekėmis. O XX a. trečiajame dešimtmetyje pradėti statyti pirmieji prekybos centrai. Juose prekių asortimentas buvo dar platesnis. Taigi šiandien didelio dėmesio sulaukiantys prekybos gigantai turi savo netrumpą istoriją. Lietuvoje pirmieji centrai išdygo prieš dvidešimt metų. Šiandien Lietuva pagal prekybos centrų plėtrą peršoko ES vidurkį (kaip Šiauliai su prekybos centrais jau peršoko Lietuvos vidurkį). Didieji prekybos centrai apyvartą per metus skaičiuoja milijonais. Milžiniškas pelnas leidžia sparčiai dauginti jų skaičių.

Apsipirkimas mūsų dienomis yra ne tik pirkinių ar tam tikrų paslaugų įsigijimas, tai visas pirkimo kompleksas arba, jei norite, ritualas, pradedant nuo vitrinų nužiūrėjimo, auskarų pirkimo ar drabužių įsigijimo ir baigiant nupirktų auskarų įvėrimu, drabužių matavimusi ir demonstravimu artimiesiems, vakariene jaukioje kavinėje arba paskutiniuoju siaubo filmo seansu. Šį ritualą paįvairina tam tikri rinkodaros veiksmai:

- parduotuvės, dirbančios 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę;

- pirkimą skatinanti muzika jose;

- įdomus vitrinų papuošimas, skatinantis apsilankyti pačioje parduotuvėje;

- psichologinės kainos (Europos šalyse – 0,99; 0,19; Azijos – tam tikri „laimės“ skaičiai, pavyzdžiui skaičių kombinacija „28“ skamba taip pat, kaip ir hieroglifai „lengvi pinigai“, „1“ – „garbė“, „9“ – „ilgaamžiškumas“, „4“ neigiamai – „mirtis“);

- pardavimo sezoniškumas (religinių, tokių kaip Kalėdos, Velykos, švenčių; metų laikų; veiklos: ruduo – mokslo metų pradžia, vasara - atostogų).

Pirkimo maniakas paklaus, jog kuo blogas pirkimas, jeigu išėjote iš prekybos centro laimingi. Ir grįžę namo turite dvi galimybes: toliau džiaugtis gyvenimu matuojantis naujus pirkinius arba susiėmus už galvos atsisėsti tarp visų tų gėrybių ir atsiduoti sąžinės graužačiai. Kas geriau?

Yra psichologų, teigiančių pirkimo naudą (kirba mintis, ar tik ne didieji prekybos tinklai jiems sumokėjo už tokius teiginius!). Toji nauda, anot jų, tai pastangos dar daugiau užsidirbti. „Pirkite - ir būsite amžinai jaunos!“ – teigia kai kurie amerikiečių psichologai ir pateikia savo tyrimų rezultatus.

1. Moterys, kurios vaikščiojo po parduotuves 17 valandų per savaitę ar daugiau ir per vieną apsilankymą išleisdavo daugiau kaip 200 dolerių, pasirodė besančios lieknesnės, stipresnės ir kur kas sveikesnės už moteris, kurios apsipirkinėdavo rečiau ir išleisdavo mažiau pinigų.

2. Užkietėjusių parduotuvių lankytojų veiduose mažiau raukšlių, jos trykšta energija ir jaučiasi kur kas jaunesnės nei yra iš tikrųjų.

3. Didžioji dalis mėgstančiųjų apsipirkinėti yra labai pasitikinčios savimi ir retai kenčia nuo depresijos.

Stokholmo mokslininkai taip pat atliko tyrimus ir parduotuvių lankytojų apklausas. Štai ką nustatė švedai.

1. Moterys, perkančios sau drabužių, jaučiasi geriau už tas, kurios perka virtuvės reikmenis ir buities prekes.

2. Moterų, kelis kartus per savaitę perbėgančių per parduotuves, nuotaika būna geresnė už tų, kurios ištrūksta į parduotuves vieną dieną per savaitę.

3. Mėgėjos prisipirkti ko nors ir kuo daugiau pralenkia savo kuklesnes drauges savigarbos požiūriu.

Bet spėjusieji itin lengvai išsiugdyti išlaidavimo įgūdžius šiandien jau priversti kartoti taupymo pradžiamokslį. Ko atsisakyti ir ką sau galima leisti? Kas prabanga, o kas – būtinybė? Taupyti per vieną dieną neišmokstama ir taupymo nauda negreit apčiuopiama. Bet taupymo šalininkai neabejoja: taupyti reikia. Kalbėti apie taupymą ir dalytis savo patirtimi šioje srityje tampa nauju gero tono ženklu. Puikuotis ką tik įsigytu išskirtiniu automobiliu ar keliasdešimt tūkstančių litų kainavusiu prabangiu laikrodžiu – nuodėminga praeitis. Išmušė taupuolių valanda.

Sėkmės „mokytojai“ sukuria savo mokiniams iliuzijų pasaulį, o patys gyvena realiame gyvenime už tų pačių mokinių sugeneruotus pinigus. Ar niekad nesusimąstėt, kodėl pranašai neišlošia loterijose?

„Nesusirgti visokiom manijom man padeda intuicija“, - gyrėsi bičiulis. „Vienintelis tikrai vertingas dalykas yra intuicija“, – yra pasakęs ir A. Einšteinas.

Praėjusiais metais Lietuvoje viešėjusi dainininkė Gintarė Jautakaitė į klausimą „Koks jūsų santykis su parduotuvių vitrinomis?“, atsakė: „Dabar jau racionalesnis. Mes visos mėgstame puoštis, ne išimtis ir aš, bet egzistuoja riba tarp noro gražiai atrodyti, sekti mada ir snobizmo arba brangių daiktų, blizgučių, etikečių manijos. Perverčiau Lietuvoje keletą žurnalų moterims. Ta pati tuštybės mugė, kaip ir visur. Įvairios „-ūtės“ ir „-ytės“ demonstruoja prabangą ant kūno, ant kojų, rankų... Kam visa tai? Holivudas išprotėjęs dėl pinigų, šlovės, o, manote, ten žmonės neserga neurozėmis ir depresijomis? Pinigai ir daiktai negelbsti. Kalbu tai ne todėl, kad negalėčiau sau leisti „Louis Vuitton“ rankinės. Galėčiau. Bet nematau prasmės. Aš visiškai nesureikšminu savo brangenybių dėžutės turinio. Šiuo metu mūviu vienintelį papuošalą su brangakmeniu – sužadėtuvių žiedą. Prieš žmones su jų nelaimėmis, ligomis, pinigų stygiumi demonstruoti turtą, perteklių, man regis, kažkaip nepadoru. Mano briliantai – tai mano kūryba, mano balsas. Žinoma, scena reikalauja magijos, ir aš niekada nekoncertuočiau bet kaip apsirengusi. Bet neisiu į „Chanel“ pirkti rankinės už 8 tūkstančius dolerių vien tam, kad galėčiau pasipuikuoti. Man smagiau, jei žmogus pasakys: „Vakar mačiau Jautakaitę, ji taip nudžiugino mane savo muzika...“, nei sulaukti vertinimo: „Mačiau Jautakaitę, jos tokia rankinė!..“

Pasiklausius Gintarės Jautakaitės kilo mintis, jog nusipirktas ir nenaudojamas daiktas tampa balastu, o moterims vertėtų žinoti, jog nenaudojama suknelė yra negyva.

Jei galvojate tik apie pirkinius, raskite kokį kitą užsiėmimą. Pavyzdžiui, aktyviai dalyvaukite rinkimuose: ginčykitės, įrodinėkite savo nuomonę, diskutuokite, balsuokite ir raginkite kitus tai daryti. Savivaldybių rinkimai praėjo, bet kiek čia liko iki rinkimų į Seimą. O mums, rinkėjams, verta prisiminti, kad balsuoti yra smagu, sveika ir vis dar originalu. Tiesa, ir be rinkimų yra apie ką diskutuoti ir ko laukti: kad ir tikros vasaros.

Kokia viso šio teksto mintis? Jeigu niekaip negalite iškęsti nenusipirkę visko, ką tik matote parduotuvėje, pats laikas atidėti dalį pajamų psichologo konsultacijoms. Kita vertus, reikia džiaugtis, kad sergate tik pirkimo manija. Išlaidumas nėra tokia baisi liga, palyginti su šykštumu. Pirmąjį atvejį dar galima reguliuoti. Antrasis nepasiduoda jokiai įtakai. Arbatžoles galima užplikyti septynis kartus. Aštuntąjį -  maišelis išplaukia į paviršių, kad galėtų pasižiūrėti, ir iš kur atsirado toks šykštuolis!

Į viršų