facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Kai gegužės trečiąją prisnigo, aš tik žagtelėjau. Juk tik tik spėjau ant uošvių kapų prisodinti prašmatnių šiltnamiuose užaugintų gėlių (vyrui, matai, paprastos gėlės netiko), kurios apleipo vos sukištos į žemę, o paskui kas antrą dieną laistytos kiek prisigavo, o čia ar ne dešimties centimetrų sniegas.

Kitą dieną nieko gero nesitikėdama nuvažiavau į kapines – ogi gėlės juodos. Išroviau visas, sukišau į plastiko maišelį ir pro šiukšlių konteinerį patraukiau prie savo tėvo kapelio, kur mama buvo pasodinusi menkutes lauke užaugintas našlaites.

Kaip ir maniau, našlaitės atlaikė ir šaltį, ir sniegą – net atrodė suvešėjusios. Ach, ir kam aš paklusau vyro reikalavimams sodinti pačias gražiausias gėles, pamaniau jau eidama prie mašinos, pastatytos prie antrųjų vartų, kai išgirdau verksmą. 

Visai prie kapinių tvoros prie naujai supilto kapo stovėjo skrybėliuota moteriškė ir nesivaržydama raudojo... Na, žmonių aplink nebuvo, tai ir aš buvau benueinanti, bet probėgšmiais mestas žvilgsnis užkliuvo už pažįstamos pavardės antkapyje. Gana retos pavardės, reikia pripažinti. Tad stabtelėjau ir perskaičiau visų čia palaidotųjų vardus: Vaclovas Vytautas, Reda...

Ant vieno iš vainikų juostų matėsi  juodos raidės - „Vytaut...“

Vadinasi, skrybėlėtoji – Aldona, senokai nematyta metus buvusi kolegė. Tada priėjau prie moteriškės, pasisveikinau ir pareiškiau užuojautą dėl vyro mirties. Bet ne, pasirodo, čia ką tik palaidotas jos jaunėlis sūnus...

Puoliau atsiprašinėti, bet Aldona  manęs nė neklausė: tuoj pradėjo kažką pasakoti vis parypuodama, vis prisimindama Vacį, kuris ją paliko vieną vargo vargti...

Pasijutau nejaukiai niekaip negalėdama suprasti, kodėl moteris labiau gailisi prieš kelerius metus mirusio savo uošvio nei ką tik žuvusio sūnaus ar prieš porą metų Anapilin išėjusios dukters, tad kuo skubiausiai atsisveikinau.

Šis susitikimas taip išmušė mane iš vėžių, kad grįžusi namo net užmiršau papriekaištauti vyrui dėl nušalusių gėlių, o pradėjau ieškoti vienos buvusios bendradarbės, kuri kapinėse sutiktą Aldoną  pažinojo jau labai seniai ir net buvo jos kaimynė, telefono numerio.

Suradau tik laidinio telefono numerį ir paskambinau. Buvusioji kolegė apsidžiaugė – kaip gerai, kad aš vis nepamirštu jos pensininkės... O kai pasiteiravau apie Aldoną, ekskolegė mane pasikvietė į svečius.

Va, to aš nenorėjau – buvusi bendradarbė visada garsėjo vaišingumu ir savo kepiniais, bet smalsumas nugalėjo ir aš pas ją nuvažiavau pakeliui nupirkusi didelį paką kavos ir du pakelius mezimo.

Nuvažiavau ir nesigailėjau. Kolegė pensininkė buvo kalbi, o tai, ką pasakojo, buvo verta nesibaigiančio meksikietiško serialo.

Dar visai jauna Aldona ištekėjo už  bendraamžio Vytauto, jau būdama paskutinį mėnesį nėščia. Jos tėvai skubino vestuves, uošvis laikėsi neutraliteto, o  anyta gulė kryžium – taip nenorėjo tokios marčios...

Tačiau jaunuoliai skubiai susirašė, prisiglaudė dviejų kambarėlių bute pas Aldonos tėvus ir beveik iš karto pradėjo sūpuoti mažąjį Algiuką. Ir ne tiek jie sūpavo, kiek uošvis Vaclovas Vytautas.

O kai paaiškėjo, kad Algiukas gimė nesveikas – lyg pažeista rankyte, lyg deformuotu stuburu, tai uošvis mažąjį pats parvežė į savo mūrinuką priemiestyje, o iš paskos atsikraustė jaunieji tėveliai.

Ir kas tada buvo: skandalų skandalas! Skambėjo ne tik visa gatvė, bet ir visas kvartalas. Kaimynai gūžčiojo pečiais – tokie ramūs žmonės buvo, ir svarstė kviesti tvarkos sergėtojus ar šįkart pakentėti.

Rytą milicija pati atvažiavo – juos iškvietė medikai: Vaclovo Vytauto žmona kažkaip keistai mirė. Ar ji nusižudė, ar kokia kraujagyslė smegenyse neišlaikė, taip niekas iki galo ir neišsiaiškino.

Tik faktas, kad iškart po to velionės sūnus pradėjo nesustodamas gerti ir valkatauti, buvo akivaizdus.

O kas tarp kitų šeimos narių vyko, jau skendi miglose. Tik viena aišku, kad uošvis su marčia puikiai sutarė: Vaclovas Vytautas, kaip sakoma, išleido marčią į nesibaigiančius neakivaizdinius mokslus ir pats sūpavo jau ne tik Algiuką, bet ir kitus du pametinukus – Redą ir Vytautą.

Tiedu vaikai, kitaip nei vyresnėlis, gimė sveiki ir augo gražūs – didžiaakiai, geltonplaukiai, aukštaūgiai, tik, deja, ne per didžiausio proto. Tačiau Algis, kuris nustojo augęs į aukštį jau dvylikos, nes nuo tada jam augo tik kupra, proto turėjo daugiau už visą šeimą – baigė du aukštuosius, bet pagal nė vieną profesiją nedirbo, o taisė laikrodžius. Ir ne bet kokius, bet antikvarinius. Tad perkopęs trisdešimt turėjo ir nuosavą namą, ir kažkelintą žmoną, ir įvairiausio turto. Tiesa, vaikų taip nė su viena iš savo moterų jis ir nesusilaukė.

Ne taip, kaip jo jaunesnioji sesė Reda, kuri sėkmingai ištekėjo ir kaip motina pagimdė tris. Ne taip, kaip jaunėlis Vytautas, kuris irgi turėjo ar ne tris vaikus, tiesa, nuo skirtingų žmonų.

Apskritai jaunėliui gyvenimas nekaip klostėsi – vengdamas mokėti alimentus jis vienoje vietoje ilgai neužsibūdavo, vis grįždavo į gimtuosius namus kuriam laikui pagyventi. Na, kol susirasdavo naują moterį.

Jis tai grįždavo, o Aldonos vyras Vytautas savo tėvo  namuose buvo retas svečias – nebent visišku bepinigiu laiku išmaldos buteliui. Kai kada tėvas ar žmona jam paduodavo kokią monetą, bet dažniau užtrenkdavo duris panosėje ir nuleisdavo pirmajame aukšte žaliuzes. Tada girtuoklėlis Vytautas kiek pašūkaudavo kieme, paplūsdavo žmoną ir tėvą – išvadindavo ištvirkėliais, ir išsvyruodavo savais keliais.

Vadino ištvirkėliais Vaclovą Vytautą su Aldona ir kaimynai. Bet tik tyliai, tarpusavyje, nes šiaip tai buvo ramūs ir uždari žmonės. Net kartu su Aldona ar ne dvidešimt metų kartu išdirbusi kaimynė taip nieko daugiau apie šių dviejų žmonių santykius ir neišpešė.

Nors, rodos, blogiausi kaimynų įtarimai pasitvirtino, kai prieš kelerius metus mirus Vaclovui Vytautui paaiškėjo, kad visas velionio turtas padovanotas Aldonai, o ne sūnui ar anūkams. Tie, beje,     pabandė atsiimti savo dalį (sūnus mat nepretendavo, nes neturėjo nė lito teismui), bet nesėkmingai, tad su motina Algis ir Reda nutraukė bet kokius santykius.

Susitiko jie prieš porą metų laidotuvėse, kai nuo ūmios ligos mirė Reda. Laidojo ją šalia Vaclovo Vytauto, nes kapas buvo didelis – šeimyninis. Ir štai tada, užkasant dukros palaikus, Aldona pratrūko – pradėjo raudoti, šaukti, kad štai, Vacy, tau nebebus vieniša – šalia gulės tavo dukrelė...

Visi pasimetė, tik sūnus Algis susivokė: sugriebė motiną ir neįtikėtina jam, kupriui, jėga atitraukė nuo duobės krašto. Paskui iškvietė greitąją.

Iš ligoninės Aldona grįžo pasenusi dvidešimčia metų, visiškai apatiška, todėl kai prieš kelias dienas sūnus Vytautas žuvo avarijoje, viską į savo rankas perėmė Algis. Aldonai beliko kasdien vaikščioti į kapines, kur nors atrodo, kad supranta palaidojusi jaunėlį sūnų, tačiau aprauda tik Vacį.

Lilitė

Į viršų