Tik spėjau įeiti į kabinetą, kai paskambino Žabtukai: ar galinti užeiti, ar nesutrukdysianti. Nustebusi atsakiau, kad, žinoma, galinti.

Nustebau, nes paskutiniu metu Žabtukai buvo ant manęs įsižeidę, nes pakviečiau ir Kalėdų, ir Naujųjų švęsti ne ją, o sekretorę Reginą, kuri visiems tik gyrėsi nuostabiai praleidusi šventes su nuostabia kompanija. 

Aš dėl to nesijaučiau kalta, nes vienaip ar kitaip Žabtukai ne tokie vieniši kaip Regina - turi ir sūnų, ir marčią, ir anūką, ir seserį. Su kuo, jei ne su savo artimaisiais jai derėjo ir švęsti.

Žabtukai prisistatė kaip mat - dar mano nustebimui nespėjus praeiti: kiek pasidraikiusiais šiaudiniais plaukais, kiek violetiniu veidu ir nuostabiu žalsvu megztinuku.

- Na, ir ką pasakysi? - tik įėjusi paklausė ir, kad suprasčiau, į ką turiu atkreipti dėmesį, timptelėjo megztinuko apačią.

- Koks gražus megztukas, - mašinaliai pasakiau. - Kur pirkai?

Žabtuko veidas dar labiau priplūdo kraujo, o balsas tapo spigus:

- Jūs ką? Visos kaip susitarusios - „kur pirkai, kur pirkai...“ Ne pirkau, o pati nusimegzgiau!

Priėjau arčiau, įdėmiai pažiūrėjau į megztuką ir vis tiek Žabtukais nepatikėjau:

- Ir tu nori pasakyti, kad tai tas pats megztinis, kurį megzti pradėjai prieš dvejus metus?

- Žinoma, tas pats - vis mezgiau ir permezgiau. Vis ardžiau, jei tik kokia nelygi akis išeidavo, - dar spigesniu balsu atsakė Žabtukai. - Ir matai, koks gražus išėjo - kaip iš žurnalo.

- O taip, kaip iš žurnalo, - nutariau jai pritarti. - Labai gražus. O tu - šaunuolė.

Žabtukai norėjo dar kažką sakyti, bet tuo metu suskambo mano telefonas ir jai teko išeiti.

Po labai dalykinio pokalbio aš vėl prisiminiau tą žalsvąjį megztinuką: negana to, kad jis netiko Žabtukams nei spalva, nei modeliu - tokį vilkėti turėtų perdžiūvę dvimetriniai modeliai, tai dar jis atrodė kaip mašina megztas.

Žodžiu, persistengė mano draugė megzdama - rezultatas gavosi nevertas gigantiškų pastangų.

Apskritai paskutiniu metu aš labai dažnai pagalvodavau, kad daug kas neverta per daug pastangų.

Štai, pavyzdžiui, mano sesė su vyru (dabar - jau buvusiu) praktiškai visą savo santuokinį gyvenimą paskyrė namui: svainis vertėsi per galvą, kad uždirbtų, o sesė - kad pinigėlius užspaustų.

Ir namą jie, aišku, pasistatė - didelį, erdvų, net, sakyčiau, prašmatnų. O jam įrengti vis dėlto teko imti paskolą iš banko. Paskui prasidėjus krizei susispaudus teko tą paskolą grąžinti, skolintis ir galop svainiui išvažiuoti į Norvegiją tam namui dirbti.

Sesė name liko viena - mėnesių mėnesius neužlipdama į antrąjį aukštą, net neapeidama visų kambarių pirmajame. Sūnūs net kada nors nesiruošė tame name gyventi, tikėjosi jį kaip palikimą gauti - ir kuo anksčiau, tuo geriau...

Ir štai rezultatas: sesei su vyru pradėjus skyrybas teko namą parduoti praktiškai už grašius. O tuos grašius, atidavus skolas man ir dujininkams, pasidalyti atsimušinėjant nuo sūnų pretenzijų į savo dalis.

Svainis, rodos, atsimušė nuo jaunėlio skubiai išvykdamas atgal į Norvegiją, o sesė vis dėlto  numylėtiniui vyresnėliui atidavė savo pusės pusę. Ir beliko su suma, už kurią galėjo nusipirkti tik nedidelį butuką.

Tačiau ji nebūtų mano sesė, jei neturėtų atsarginio plano: pasakė apsigyvensianti pas mamą bute, o savo pinigus leisianti pragyvenimui. Juk ji, buvusi prašmatnaus namo savininkė, neisianti ieškotis darbo už kažkokį niekingą minimumą.

Mamai tas atsarginis planas nepatiko. Tačiau ji garsiai apie tai nieko nepasakiusi atidavė savo buto raktus man (kad retkarčiais užeičiau, gėles palaistyčiau) ir išskrido į Londoną - prižiūrėsianti ir anūko šeimą, juolab kad vėl besilaukiančiai Gretai pagalbos tikrai reikia.

Sesė, sužinojusi apie mamos pabėgimą į Londoną, žiauriai ant manęs supyko ir iškart paskambino.

- Tai vis tavo intrigos! Aš tai jau gerai žinau! - skambėjo pagėrusios riksmas iš telefono. - Tu viską nori susigriebti sau!.. Ir dar seną motiną išnaudoji kaip auklę savo vaikpalaikiams!

Nei kaip (sesė be pertrūkio rėkė), nei ką (ką pasakysi pagėrusiai) atsakyti aš jai negalėjau, todėl tik išjungiau telefoną.

Ant sesės nė nepykau - beprasmiška...

Kiek pykau ant mamos - ir už jos tą tėčio vadintą tyliąją diplomatiją, kai nė žodžiu nepasipriešinusi vis tiek daro savo, ir už jos prašymą atiduodant raktus („Tu ją prižiūrėk, padėk jai  - juk vis tiek ji tavo sesė...“).

Ar ne geriau būtų buvę, jei jiedvi būtų viską pačios išsiaiškinusios, o ne tam tikra prasme viską užmetusios ant mano pečių.

Juolab kad mano pečiai ne tokie jau platūs. Ant jų jau gulėjo dėdės Jono šeimos problemos.

Dar prieš Kūčias, kai nuvažiavau dėdės vaikų pakviesti į svečius, supratau, kad geriau apie jokį kvietimą nė neprasižioti: dėdė su savo uošve buvo  galutinai pasiligoję, jo dukra su, kaip sakoma, ant nosies lipančiu pilvu blaškėsi tarp savo tėvų ir uošvių namų, dvyniai dienos metu sėdėjo prieš televizorių...

Jau tada supratau, kad reikia skubiai imtis kažkokių priemonių. Vyras apie tai nenorėjo girdėti nė užuominos.

- Atsirado, matai, geroji samarietė! - tik pasityčiojo. - Tau reikia - tu ir daryk!

Ir aš pabandžiau kažką padaryti: gal abu ligonius paguldyti į slaugos ligoninę ar surasti slaugę, namų tvarkytoją. Nors tarpušvenčiu buvo beviltiška belstis į kokias nors valdiškas duris ir gal vertėjo sprendimus palikti kitai savaitei, aš beldžiausi, nes Jonas jau klejojo, o uošvė skleidė šleikštų pragulų kvapą...

Po Naujųjų viskas išsisprendė lyg ir savaime - rytą dėdę išvežė greitoji į ligoninę, o turinčią puikią nuovoką ir kartu visiškai bejėgę senutę sutiko priimti slaugos ligoninė - tiesa, tolokai nuo Šiaulių įsikūrusi...

Beliko kažką nuspręsti dėl keturiolikamečių dvynių, nes vyresnėlė jau galėjo galutinai įsikurti savo vyro-sugyventinio namuose. Variantai buvo du: arba juos vežtis į savo namus, arba vežti į globos namus.

Pirmasis iškart atpuolė ne tik dėl akivaizdaus mano vyro pasipriešinimo, o ir dėl pačių dvynių pageidavimo - jiems geriau į globos namus, kur nieko daryti patiems nereikia: valgyti paduota, rūbai išskalbti.

Beliko tik baigti sutvarkyti tam dokumentus ir iškuopti dėdės namus. Keista, bet mudviem su nėščia Jono dukra namus aptvarkyti  pasišovė padėti ir senutė kaimynė su dukra.

Kaip vėliau paaiškėjo, jos ėmėsi tokios savanoriškos misijos prižiūrėti mane, kad neapvogčiau „tų vargšų vos ne našlaičių“.

Net gal ir iš karto tai supratau, bet tai buvo nesvarbu: reikėjo išmesti senolės patalinę ir išdezinfekuoti jos lovą (ką ten lovą - visą kambarį!),  surankioti dvynių drabužius iš šiukšlyno, kambariu vadinamo, išmesti produktus iš šaldytuvo ir spintelių...

Besitvarkant Jono dukra kartkartėmis kažką vis pakomentuodavo, vis kažką pasakydavo apie ne vietoje rastus daiktus ar užpelijusius maisto produktus. Aš tik palinguodavau galva, padėjėjos tik susižvalgydavo, kol nuo vieno komentaro visos trys net pritupėme.

Penkiolikametė pasakė: „Čia ne tvarkytis reikia, o viską padegti. Aš taip vieną dieną ir padarysiu. Žinoma, kai tėvuko nebeliks...“

Ir jos balsas nuskambėjo taip įtikinamai, kad mes ja patikėjome - tikrai padarys.

Kai savanorės padėjėjos išėjo („Ar galime pasiimti dujų balioną? Ne?... O gaila, nes jis dar puspilnis...“), Jono dukra pasiūlė man palipėti į palėpę.

Palipėjau ir aiktelėjau - ant visų sijų buvo prikabinėta storu dulkių sluoksniu nugulusių rudų senoviškų maišų, pilnų, sprendžiant iš visko, senų drabužių, antklodžių ar kažko panašaus. O po tais maišais stovėjo medinių ir kartoninių dėžių piramidės, skrynios ir skrynutės...

Panašu, kad čia ne vienos kartos kauptas turtas, supratau praėjus šokui ir lėtai nulipau žemyn - kad neduokdie nepajudinčiau amžių dulkių palėpėje.

- Dar yra sklepas, malkinė, daržinė, - išbėrė mane pasitikdama Jono dukra prieangyje. - Ten dar daugiau visko, tik geriau neikime žiūrėti - dar užgrius.

- Gerai, neisime, - sutikau. - Be to, man laikas namo. Tave pavežti?

- Ne, nereikia, - pasakė nėščia penkiolikametė Jono dukra ir ištiesė iš striukės kišenės ištrauktą perlenktą suglamžytą rudą voką: - Geriau jūs pasaugokite tuos popierius, nes anyta  visus mano daiktus apšniukštinėja...

Aš skubiai žvilgtelėjau į voko vidų - dar to betrūko, kai vis dar vargstame su saugoma Mačetės pinigų dėže. Ačiū Dievui, pinigų ten nebuvo - tik pasai, metrikai ir dar kažkokie lapai.

Tik tai, kas iš viso tėvų, senelių sukaupto turto, Jono dukrai atrodė yra vertinga.

Lilitė