- Sakyk! Sakyk! - rodydama į medžius vis reikalavo Lenora vaikščiojant po sodybą.

Ir aš iš paskutiniųjų stengiausi prisiminti medžių pavadinimus. Deja, deja, mano žinios šioje srityje tokios vargingos.

Na, ąžuolas, eglė, klevas. Tuos dar pagal lapus skiriu, o štai jau beržas - man problema, nes juk ne visų rūšių kamienai balti...

Tačiau anūkėlė nerimo - jai viskas buvo įdomu, o tą popietę - ypač medžiai.

Pradėjau net gailėtis nutarusi su Lenora eiti pasivaikščioti, jau geriau būčiau likusi su visa šeimyna namelyje, kur mus supo pažįstami daiktai, kurių pavadinimus lietuviškai tikrai žinojau.

Gerai dar, kad pradėjo lynoti ir man neteko raudonuoti prieš mažylę - grįžome po stogu.

- Sakyk story! - peržengus slenkstį vėl pareikalavo Lenora atsigręžusi į mane.

- About? - iš netikėtumo ir aš perėjau į anglų kalbą.

Lenora kažką sukleketavo greitakalbe, aš beviltiškai pažvelgiau į sūnų - padėk!

- Sako, kad nori istorijos apie medžius, - šypsodamasis paaiškino sūnus ir su Viktoriuku toliau dėliojo kaladėles.

- Istorija - tai pasaka? - pasitikslinau.

Sūnus linktelėjo, o marti įsitaisė ant sofos arčiau mudviejų su Lenora.

Ir aš pradėjau:

- Yra tokia sena pasaka „Eglė žalčių karalienė“... Tale „Egle the Queen of Grass Snakes“...

Taip ir tęsiau: sakinys - lietuviškai, sakinys - angliškai. Nors angliškai - per garsiai pasakyta: tiesiog mechaniškai verčiau žodžius, frazes. Tačiau, atrodo, pataikiau, nes ir mažoji, ir marti susidomėjusios klausėsi, net sūnus kelis kartus nutraukė žaidimą ir pasuko galvą mūsų link.

Galėjau būti patenkinta savo kaip pasakų senelės  sugebėjimais, jei ne viena problemėlė: o kas, jei anūkėlė paprašys parodyti drebulę... Juk aš kaip gyva drebulės neatskirčiau nuo liepos ar kitu moteriškos giminės vardu pavadinto medžio!

Tačiau atrodo, jaudinausi dėl to be reikalo - medžiai Lenorai jau neberūpėjo: ji susikaupusi sekė piršlybų, o po to Eglės grįžimo namo peripetijas. Kaip ir jos mama Greta.

Artėdama finalo link pamačiau, kaip sūnus atidžiai pradėjo mane stebėti nebekreipdamas dėmesio į tai, kad Viktoriukas kaladėlių pilį jau bando sugriauti.

Čia aš žioptelėjau ir supratau, kad jaudintis reikėjo ne dėl savo neišmanymo medžių klausimais, o kaip ketverių su puse metų mergaitei papasakoti kruvinąjį pasakos finalą...

Ir greit viską nukirtau:

- ... pamatę dovanas Eglės tėvai ir broliai labai apsidžiaugė, suprato, kad Žilvinas geras, todėl surengė puotą ir susidraugavo. Paskui nutarė, kad gyvens pusę metų vandenyje, o pusę - žemėje. ... live - and earth, and sea... The end.

Sūnus pradėjo garsiai juoktis - nustebusios Lenora su mama pažvelgė į jį: kas čia juokinga. Bet sūnus nesiruošė atsakyti - juokėsi ir juokėsi.

Tada abi pasakų mėgėjos klausiamai pažvelgė į mane - žodžiu, paaiškink. Bet aš negalėjau: raudau ir balau, raudau ir balau... Buvo kažkodėl gėda.

Vakare, kai abu mažyliai buvo išbučiuoti ir suguldyti, o aš ruošiausi grįžti namo, Greta vis dėlto mudviejų su sūnumi paklausė, kas toje medžių pasakoje buvo juokinga.

Aš pradėjau skėsčioti rankomis - panašu, kad užsikirto kalba tiek lietuviška, tiek angliška. Tada sūnus greitakalbe išpylė pasakos pabaigą ir Greta nustebusi kilstelėjo antakius ir kaip Lenora tiesiai paklausė:

- Thriller... Why?

- Such a life... Such a tale... - sumurmėjau ir išvykau namo pas savo Žilviną.

Šis mane pasitiko juoda pykčio puta:

- Rytą išleidai katę į laiptinę! Turėjau eiti ieškoti! Ir kada vakarienė?

Tylėdama pasukau į virtuvę apgailestaudama, kad neturiu brolių su dalgiais...

Lilitė

Į viršų