Aš tiesiog negalėjau nesižavėti dukra - kaip ji moka priversti aplinkinius šokinėti apie save. Kaip ji atsidususi, lyg tarp kitko, pareiškė savo tėvui, kad dabar turinti mažai laiko, o ir pinigų, nes mokslai magistrantūroje nepigiai kainuoja...
 
Vyras taip ir pašoko nuo sofos:
 
- Tai tu vis dėlto nusprendei tęsti mokslus? Šaunuolė! Ach, kokia tu šaunuolė!
Dukra po tų žodžių nuleido akis ir šiek tiek užsikirsdama pralemeno:
 
- Na, ką tu, tėveliuk... Kokia aš - šaunuolė... Tai tu mūsų šaunuolis.
 
Vyras net išraudo nuo tokių atvirų ir nepelnytų pagyrų ir ėmė kalbėti vos ne pašnibždomis.
 
Kaip ji vienu klausiančiu žvilgsniu išsiuntė savo vyrą Ralistą į garažą remontuoti mašinos. O-o-o...
 
Aš net nulėkiau į vonios kambarį ir atsistojusi prieš veidrodį pabandžiau pakartoti dukros naivias, nekaltas veido išraiškas. Nepavyko, nors mudvi ir panašios: man gavosi ne naivios grimasėlės, o ironiškos grimasos. Todėl tik nusikvatojau savo atvaizdui ir grįžau į virtuvę: vis dėlto pietaus du peralkę vyrai - vienas nuo juodo darbo, kitas - nuo gulėjimo ant sofos...
 
Bet tai buvo nesvarbu. Svarbiausia, kad Ralistas sutvarkys vyro mašiną, nes likęs be savo ratų tas jau pasigviešė mano mašinytės, kurią iki tol paniekinamai vadino vaikišku vežimėliu.
 
- Kam tau pačiai važiuoti? - pasakė. - Aš tave rytais nuvešiu, o po darbo grįši autobusu.
 
- Tai gal ir savo tėvą slaugos namuose tu aplankysi ir produktus supirksi? - paklausiau kandžiai. - O gal man tai daryti autobusu?
Vyras kaip mat užsiplieskė:
 
- Aš su tavim kaip su žmogumi, o tu... O tu... Nieko neatsitiks, jei kurį laiką pas jį ir nenuvažiuosime, o produktus galėsime pirkti kartu šeštadieniais, kaip ir anksčiau.
 
- Kurį laiką turi omeny? - dar paklausiau ir nesulaukusi atsakymo nuėjau pasiimti savo telefono.
 
Paskambinau Ralistui: girdi, taip ir taip, ar negalėtum savaitgalį suremontuoti savo uošvio mašinos, o tai sulaužys ir manąją... 
 
Ralistas buvo, kaip ir visada nedaugiakalbis, paprašė kiek palaukti, kol pasitars. Telefonu girdėjau, kaip jis mano žodžius persakė žmonai - mano dukrai.
 
Toji irzliai kažką pasakė - tikriausiai, kad per senus tėvus griaunami jos savaitgalio planai, tada Ralistas jos vos ne maldauti pradėjo - na, reikia ir senukams padėti...
 
Jau norėjau išjungti telefoną - tiek to, juk yra ir servisas, bet vyro telefoną perėmė dukra:
 
- Jis sutvarkys, bet žinok - lieki skolinga.
 
- Uhu... - ūktelėjau į telefoną trumpai, kol neprasiveržė pikti žodžiai.
 
Tada nuėjau pas kaimynus paprašyti vyrukų su sunkvežimiu, perkrausčiusių juos į vienišos kaimynės butą, telefono numerio.
 
Iš pradžių vyrukai buvo nelabai linkę sutikti išvežti senus baldus ir virtuvės įrangą iš garažo, bet kai apsižiūrėję pasidomėjo, kur reikės viską išvežti, o aš atsakiau, kad į šiukšlyną ar dar kur toliau, prasidžiugo ir sutiko ne tik išvežti už benzino kainą, bet ir iš aikštelės į garažą atvaryti vyr
o automobilį.
Žodžiu, pasistengiau kaip reikiant, kad žentui garaže būtų patogu darbuotis. Net nuvaliau voratinklius ir iššveičiau grindis.
Todėl, kai šeštadienio rytą su vyru atvažiavusi dukra tėtuko gelbėjimo planą pateikė kaip savo pačios sugalvotą, pasijutau įsižeidusi ir net užmiršau pašnibždėti Ralistui, kad ginkdie neprasitartų, jog garažas ištuštintas, nes vyrui seno šlamšto buvo baisiai gaila - o gal kada prireiks... „Pomirtiniame gyvenime“, - visada norėdavau garsiai pasakyti, kai dėl kokio išmesto į šiukšles seniai nebenaudojamo daikto jis pradėdavo skėryčiotis.
 
Ir žinoma, vakarop iš garažo grįžęs išvargęs Ralistas pasidžiaugė, kad galėjęs laisvai darbuotis nebijodamas, kad kokia kėdė iš palubės nukris jam ant galvos, todėl taip greitai ir apsisukęs: mašinoje tereikėję pakeisti kelias tarpines, žarnelę ir dar kažką, nes naujas pirktas automobilis yra tūkstantį kartų geriau nei kažkieno nuvažinėtas...
 
Vyras prie dukros nedrįso garsiai manęs užsipulti, bet visa savo išvaizda demonstravo, koks jis piktas ir įžeistas, kad net ne itin subtilus Ralistas tai pajuto ir, matyt, norėdamas išpirkti kaltę, pasisiūlė patvarkyti ir mano mašinytę, kad nebūtų bėdos.
 
Bet dukra nutėškė tokią nelaimingą miną ir gailiu balseliu suaimanavo:
 
- O aš maniau, kad grįšime namo, pailsėsime prieš pirmadienį...
 
- Tai ir važiuokite, - kaip mat įsikišo vyras, - motinos vėžimėlis dar nesugriuvęs. Kai suges - tada. Važiuokit, važiuokit.
 
Laiminga dukra pašoko, pakštelėjo jam į skruostą, įsakmiai pažvelgė į Ralistą, o tas, metęs kaltą žvilgsnį į mane, lėtai pakilo nuo stalo...
 
Po penkių minučių aš sėdėjau prie nešvariais indais nukrauto stalo ir jaučiausi lyg ką tik išlipusi iš eketės - toks šaltis ėjo nuo priešais sėdinčio vyro. Ir tylinčio.
 
Jau maniau pradėsianti kalenti dantimis, kai iš kažkokios slaptos vietos išlindo Rainiukė ir liuoktelėjo man ant kelių. Tokia šilta ir pūkuota, kad iškart užsimiršo ir paskutinis įžeidimas: vyras už sutaisytą mašiną kuo karščiausiai dėkojo dukteriai, kad mudu su Ralistu pasijutome nematomi ir niekam čia nereikalingi.
 
Lilitė

Į viršų