Metalistė grįžo iš Vilniaus seminaro ne po trijų dienų, kaip buvo žadėjusi, o dar prigriebusi ir savaitgalį.
Grįžo, bet vietoj to, kad tuoj pultų pas mane aiškintis, kaip Mačetės reikalai, arba iš karto aplankiusi tąją, tik paskambino pirmadienį:
- Sveika - aš grįžau... E-e-e... buvau sutikusi tavo dukrą - tokia stilinga e-ee... Tai iki - darbai nelaukia...
Ir išsijungė, nelaukdama, kol ką jai pasakysiu. Beveik įsižeidžiau ir tyčia visą dieną jai neskambinau. Bet neišvėriau - po darbo nuvažiavau pas Mačetę. Atseit ligonės lankyti, o iš tiesų tikėdamasi ten surasti Metalistę ir išsiaiškinti, ko ji tokia keista.
Bet Metalistė neapsireiškė nei po valandos, nei po dviejų, o Mačetė tegalėjo apie ją papasakoti beveik tą patį, kaip ir aš: paskambino, kažkokį nei šiokį nei tokį sakinį surezgė, ir viskas.
Mačetė išdidumo nerodė, kelis kartus skambino, bet kaskart Metalistės telefonas buvo užimtas.
Nusprendėme abi su Mačete, kad Metalistė mažų mažiausiai susirgo, bet jei jau nenori bendrauti...
Ką gi, tegul.
Nežinia tęsėsi kelias dienas ir ba-bach ketvirtadienį Metalistė prieš pietų pertrauką prisistatė pas mane į kabinetą.
- Labas, labas, - pasisveikino ir iškart pripuolė prie spintos. Nusimetė paltą ir ėmė save apžiūrinėti veidrodyje ant vidinių spintos durų.
Išsproginau akis ir - kas gi šarkai Metalistei pasidarė? Plaukai susegti į graikišką kuoduką, ausyse nė vienos iš trijų porų auskarų, o apdaras toks kuklus, kad net vienuolė tokį užsivilktų - tik baltas storas megztukas ir poilgis rudas sijonas..
- O ką su veidu padarei? - išpyliau garsiai, nes niekaip negalėjau suprasti, ko toks skaistus jis tapo. Negi užteko tik nuplauti tušą nuo blakstienų ir kreminę pudrą nuo skruostų..
- Gražu, ar ne? - paklausė nerūpestingai Metalistė ir žvilgtelėjo į veidrodį. - Kosmetinės procedūros ir nieko daugiau.
- Sėsk ir pasakok, ką prisidirbai, - pareikalavau. - Įpilsiu ir tau arbatos iš termoso. O kol nepapasakosi, aš tavęs nenoriu pažinti!
Metalistė dar kartą apžiūrėjo save veidrodyje ir atsisėdo. O pasakojimą pradėjo nuo praėjusio tūkstantmečio, kai trečiame kurse ištekėjusi ir pagimdžiusi sūnų sugrįžo į universitetą tęsti mokslų stacionare, nes jos angeliškoji anyta apsiėmė prižiūrėti mažylį (beje, geraširdė moteris tai darė, iki anūkui suėjo septyneri).
Taigi Metalistė vėl tapo studente, apsigyveno bendrabutyje ir dienas leido bibliotekoje, paskaitose, skaityklose, o vakarais, kai trejais metais jaunesnės kambariokės išeidavo į šokius ar kiną, rašė kursinį, ruošėsi praktikumams ir seminarams, nes savaitgalį turėdavo grįžti į Šiaulius.
Ir štai vieną vėlų vakarą prasidarė bendrabučio kambario neužrakintos durys ir pro jas įžengė... Metalistės jaunesnysis brolis. Bent taip pakėlusi staiga akis nuo knygos pagalvojo Metalistė, o iš tiesų tai buvo aspirantas (dabartinis magistrantas) iš gretimo bendrabučio, kuris sumaišė aukštus eidamas pas savo prietelius į vakarėlį.
Jaunuolis, kuris iš arčiau pasirodė visai ir nepanašus į brolį, pradėjo atsiprašinėti ir teisintis, o Metalistė, geraširdiškai (kas jai nelabai būdinga) nusiteikusi dėl to tariamo panašumo, nei supyko, nei pasijuokė, o pradėjo kalbėtis kaip su senu pažįstamu. Andrius (toks jaunuolio vardas) irgi buvo linkęs paplepėti, tad juodu ar ne porą valandų tai ir darė.
Beje, Metalistė Andrių išlydėdama net jam prisipažino kartais surūkanti cigaretę kitą ir juodu sustoję rūkomajame dar kiek pasišnekėjo... apie nieką.
Paskui vos ne kas vakarą pas Metalistę Andrius ateidavo tai degtukų pasiskolinti, tai pakviesti kartu parūkyti, o iš tiesų - pasišnekėti. Tai buvo pokalbiai šiaip, nes nei vienas, nei kitas nepasakojo apie save, savo planus. Gal todėl, kad taip bendrauti buvo lengva, Metalistei Andrius nepakyrėjo.
Ir taip atėjo berods birželis, sesija, Metalistė užsiėmusi mokslais net ne iškart pastebėjo, kad Andriaus vizitai suretėjo, o kambariokės, su kuriomis neprastai sugyveno, pradėjo kažkaip keistai elgtis lyg ką nuo jos norėdamos nuslėpti.
Ir vieną pavakarę bendrabutyje besiruošdama egzaminui Metalistė praregėjo - teisingiau jai atvėrė akis. Kambariokės pasidarė įkyriai paslaugios ir stengėsi jos nė akimirkai neišleisti iš akių.
Čia Metalistė neištvėrė ir metaliniu balsu pareikalavo paaiškinti, kas vyksta. Pasirodo, tądien Andrius vedė - susirašė ir gretimame bendrabutyje vyko studentiškos vestuvės. „Na ir puiku“, - pasakė Metalistė ir vėl įsikniaubė į užrašus. Kambariokės kiek sutriko dėl tokios reakcijos - tikėjosi kažko kita, tad irgi pradėjo ruoštis egzaminui.
O jau visai vakare pasimetė ir pati Metalistė, kai į kambarį įžengė Andrius su draugu ir šampano buteliu rankose. Įsivaizduoju, kaip mano draugė žiopčiojo nerasdama žodžių išreikšti nuostabai, kad jaunikis išspruko iš savo vestuvių, kad pavaišintų ją šampanu.
Bet pasirodė, kad ne pavaišinti buvo atneštas butelis, o tam, kad Andriui būtų lengviau, paprasčiau atsiprašyti Metalistės, kad vedė... kitą, o ne ją.
Metalistė nesuvokė, kas čia vyksta, tad nepratarė nė žodžio - sėdėjo pasipūtusi ir laukė, kol tas cirkas baigsis. Tai tyloje ir baigėsi - Andrius su pabroliu išėjo, o kambariokės įsistebeilijo į Metalistę.
Toji pareikalavo pasiaiškinimo ir tada kambariokės prapliupo: jos jaudinosi, kad Metalistė, kurią jos laikė vieniša motina (de facto taip ir buvo, nes sutuoktinis gyveno savo gyvenimą), dėl Andriaus išdavystės, tai yra, vedybų, ko nors kvaila neiškrėstų. Kodėl? Nes juk visi matė, kaip jiedu įsimylėję, bent jau Andrius tą atvirai rodė, nes ko jam kas vakarą belstis į kitą bendrabutį skolintis degtukų...
Teisintis tokioje situacijoje kambariokėms Metalistė nematė prasmės, tad ir liko iš viso to tik kurioziškas prisiminimas. Bent jau Metalistei, kuri prieš daug metų tą istoriją man papasakojo kaip anekdotą.
Aš patikėjau, kad Metalistė tikrai nebuvo Andriaus įsimylėjusi, o jautė tik draugiškumą.
Bet nepatikėjau, kad paskutiniąja istorijos dalimi, kad jaunikis pabėgo iš savo vestuvių, kad jos atsiprašytų.
O be reikalo - kiek vėliau susidūriau su viena Metalistės kambarioke, kuri papasakojo šią istoriją lygiai taip. Ir ko stebėtis, jei ir kambariokė - ekonomistė...
- Na gerai, prisimenu, ką pasakojai, - nutraukiau Metalistę, nes norėjau kuo greičiau prisikasti prie šiandienos. - Tu ką - tą Andrių sutikai ar ką?..
- Sutikau, - linktelėjo Metalistė. - Sutikau ir nepažinau - jis tikras senis... Jei nebūtų skaitęs pranešimo, jei jo nebūtų pristatę... Aš - jokiu būdu...
- O jis tave atpažino? - stengiausi išplėšti kokį suprantamą atsakymą.
- Tas ir reikalas, kad ne, - sušniurkščiojo nosimi Metalistė, bet tuoj išsitraukė iš rankinės veidrodėlį, pasižiūrėjo ir akimirksniu nusidžiovino išriedančią ašarėlę. - Vadinasi, ir aš pasenau, ir aš pasikeičiau...
- Žinoma, kad ne pajaunėjai, - pripažinau. - Bet kam dėl to taip išgyventi?
- O aš išgyvenau, taip išgyvenau, kad sutikusi tavo dukrą paprašiau pagalbos... - nuleido galvą Metalistė.
- Ir ji tave nusitempė pas kosmetikę, o paskui šopintis, - nuspėjau ir pradėjau juoktis: - Atleisk, buvau neteisi - tu tiesiog akyse atjaunėjai. Jau pasiekei vaikystę...
Metalistė irgi pradėjo kikenti.
Lilitė
