facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas


- Nesuprantu, tai ko ėjai į tas Sauliaus laidotuves? - karščiavosi Metalistė. - Jau trečią puodelį kavos geri ir negali atsigauti. Ko ten reikėjo tau belstis - būtų palaidoję ir be tavęs!

- Na, mama išvažiuodama paprašė... - vienu gurkšniu nurijusi visą kavą pradėjau aiškintis. - Sako, nueik - kaimynas, kaip čia taip - kartu juk augote...

- Tu ką  maža, kad vis dar turi mamos klausyti? - piktinosi Metalistė. - Ir apskritai...

Tačiau Mačetė  ją pertraukė:

- Leisk žmogui papasakoti iki galo, nesikarščiuok. Taigi, tu nuėjai...

- Nuėjau į  šarvojimo salę, - draugės palaikoma pradėjau pasakojimą iš  pradžių. - Iš pradžių jo motina Felicija užsispyrė  šarvoti savo bute. Taip būsią ir pigiau, ir jai patogiau, nes kaip jai su viena koja kažkur nusigauti.

Bet paskui ją atkalbėjo. Tik nežinau, kas - kaimynės ar marčios...

- Užteks apie tai, - vėl įkišo savo trigrašį Metalistė. - Supratome: motina invalidė ir, be to, šykšti. Toliau!

- O toliau - karste guli Saulius, priešais sėdi apie dešimt senučių kaimynių ir garsiai kalbasi, nes kai kurios nebeprigirdi, - pasakoju ir ištiesiu ranką į Mačetės puodelį; ji linktelėjo ir aš ištuštinu ir jos kavą. - Ir šnekučiuojasi senutės visai ne liūdnai, ne taip, kaip prie karsto tinka. Mane pamatė ir apsidžiaugė - sako, sėsk šalia ir tau mes papasakosime.

Pasirodo, jos viską žino - ir kaip Sauliukas mirė, ir kur. Infarktas tai infarktas. Tik ištiko jis amžinąjį lovelasą svetimos žmonos lovoje ir, kaip čia pasakius, pikantiškomis aplinkybėmis. Svetima žmona pasimetė - kas daryt? O čia sugrįžo jos vyras, beje, ir paskutiniosios Sauliuko gyvenimo draugės brolis, o kartu ir paties Sauliaus bosas.

Tas nepasimetė  - nuvežė amžinatilsį pas seserį ir tik tada iškvietė  greitąją. Greitoji ką bedarys - iškvietė kas reikia, kad nuvežtų kur reikia.

- Ach, štai kaip... - nutęsė Mačetė. - O aš ir galvoju, ko tas žmogelis kaip nesavas. Pasirodo, jis - raguotas...

- Tai va, bet vis dėlto atsiuntė kažkokią moteriškę su vairuotoju, kad vainiką atvežtų nuo darbovietės, bet pats nosies nerodė. O jo sesė, su kuria paskutiniu metu Saulius gyveno, tik prieš pat išnešant karstą pasirodė su dviem gėlytėm, - toliau dalijausi įspūdžiais. - Bet beveik tuo pat metu pasirodė pati Felicija invalido vežimėlyje su trijų buvusių marčių palyda ir kad pradės raudoti, kad pradės draskytis... Tik kad akys sausos...

Visi tuoj pradėjo apie ją šokinėti, raminti. O labiausiai tai tos trys buvusios Sauliuko žmonos. Ir ko jos taip - nesuprantu. Ir anksčiau negalėjau suprasti, kaip tos trys apgautos ir paliktos moterys taip rūpinosi savo anyta, ypač po to, kai jai dėl diabeto amputavo koją. Atlėkdavo kasdien, apiprausdavo, apskalbdavo, valgyti pagamindavo. Tikriausiai - jos šventosios. Arba kvailės, jei tikėjosi taip šokinėdamos apie vargšę Feliciją buvusį vyrą susigrąžinti...

- Gal ir tikėjosi, - kažką savo galvodama įsikišo Metalistė. - Gal ir tikėjosi. Girdėjau, kad kad jis buvusias vis aplankydavo. Tai gal ir pažadėdavo, kad jei jo motina rūpinsis... Juk savo motiną jis tai mylėjo.

- Kur jau ten, - papurčiau galvą, - mylėjo. Kartais užeidavo. „Mamyte, mamyte, jūs jau atleiskit - vis laiko neturiu...” - pasakydavo ir mamytė ištirpusi nuo jo žodžių tuoj sūneliui pinigėlių paduodavo. O šiaip gyvenime jis dėl savo mamytės piršto nepajudino.

- Na, pinigėlių jis niekada neužteko - juk taip mėgo gražiai rengtis, - pareiškė savo nuomonę Mačetė. - Gaila - gražus vyras buvo.

- „Gražus”? - įsivažiavusi nebegalėjau sustoti. - Čia jau per stipriai pasakyta. Na, nebent jei grožiu laikysime jo aukštą ūgį ir amžiną  liesumą. Sutinku, jis labai skoningai rengėsi, bet ir pačios žinote, kad bet koks rūbas ant šluotkočio visada gražiai atrodo.

- „Šluotkočio”... Tu čia gerai pasakei - reikės įsiminti, - sukikeno Metalistė. - „Šluotkotis”...

- O paskui... - aš jau rengiausi pasakoti laidotuvių kulminaciją, bet mane ir vėl pertraukė.

- Vis dėlto buvo gražus, - tvirtai pasakė Mačetė. - Tik nesakyk, kad ir pati nebuvai jo įsižiūrėjusi dar mokykloje.

- Aš???!!! Aš - jį???... - išrėkiau pasipiktinusi taip garsiai, kad net padavėja išlindo iš už kampo. - Niekada gyvenime! Juk mes kartu augome, jis man buvo, na, kaip jaunesnysis broliukas... Juk prisimenu jį nuo kokių trejų metų su nuogu pilvu ir iššokusia bamba... Jis man visada tik toks buvo.

- O mes tau pavydėdavome - matėme, kad judu pasišnekate, - šypsodamasi nuo ausies iki ausies nepatikliai pasakė Metalistė.

- Pasišnekate? Apie ką su juo buvo galima kalbėtis? - nesupratau aš. - Juk jis buvo bukas kaip... nežinau kas... Ir galų gale - ar dar norite išgirsti, kaip tos laidotuvės baigėsi?

- Norime, norime, - už abi atsakė Metalistė. - Pietumis?

- Kur tau pietumis. Pietus teko atšaukti, nes kai Felicija gavo sąskaitą už  laidotuves, tai taip nuoširdžiai prapliupo raudoti, kad vos sąmonės neteko. Teko vienai iš marčių lėkti į bankomatą  iš savo sąskaitos pinigų paimti. Panašu, kad išlaidas teks toms trims marčioms apmokėti, - baigiau savo pasakojimą. - Ir kaip jums tai?

- Kažkoks farsas, parodija ne laidotuvės, - palingavo galvą Metalistė, bet tuoj atitoko ir sarkastiškai pridūrė: - Bent taip atrodo iš tavo pasakojimo...

Lilitė 
Į viršų