facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Kol mudvi su Metaliste knebenome salotas, prie gretimo staliuko įsitaisiusi trijų vyro kompanija gerai įsilinksmino – balsai jau perrėkė gan garsiai iš netoliese esančių kolonėlių sklindančią muziką. Iš pradžių mudvi tik susižvalgėme parodydamos, kad gailimės čia atėjusios, bet po kelių frazių įsiklausėme: vyrai aiškino, ko jiems reikia.

Automobilis... automobilis.... Ir ne bet koks, o kuo didesnis, kuo galingesnis. Didelis namas su tvenkiniu.... Ar bent sodyba.... Graižtvinis šautuvas... teleskopinė meškerė... namų kinas... Ir žinoma, moterys: viena – išeigai, kita – namų ruošai...

Metalistė prisitraukė kėdę arčiau manęs ir pusbalsiu paklausė:

- Na kaip? Ar ne piemenys?..

Patraukiau pečiais – juk atsakymo kaip ir nereikėjo.

 Bet Metalistė nesiliovė:

- Manai, jie kada nors suauga?

- O kam? - išsprūdo. - Iš pradžių mamos juos maitina ir apskalbia, paskui – žmonos.

- To jie nepastebi, todėl tai jiems neatrodo svarbu, - jau kiek garsiau ištarė Metalistė. - Ir apskritai jie nori ne kuo įmantresnių žaisliukų, o galios, valdžios, kurias tie automobiliai, šautuvai ir net moterys simbolizuoja.

- Nesiginčysiu, - pabandžiau pabaigti šią skaudžią temą.

Bet man nepavyko, nes įsikarščiavusi Metalistė tęsė beveik taip garsiai, kaip ir vyrai prie gretimo staliuko:

- Tu neįsivaizduoji, kiek kartų moteris turi būti geresnė specialistė ir tvirtesnio būdo, kad galėtų daryti karjerą. Ne, tu neįsivaizduoji...

- Įsivaizduoju, įsivaizduoju... - pabandžiau nuraminti draugę. - Jei nepastebėjai – tai aš irgi moteris, vadinasi, su tokiais dalykais susidūrusi.

Metalistė nutilo ir išsiblaškiusi pradėjo stumdinėti lėkštėje salotos lapą. Aš irgi nebeieškojau temų pokalbiams, nes viskas buvo pasakyta telefonu.

Pasakyta, kai mudvi nusprendėme nuraminti nervus po darbo. Nes raminti reikėjo.

Iš pradžių mane, o paskui Metalistę susirado visų trijų Mačetės palikimo pretendentų stovyklų atstovai – girdi, reikės teisme jų naudai paliudyti. Aš jau pirmajam atsakiau: „Žinoma, kad teisme pasakysiu visą tiesą ir nieko išskyrus tiesą!“

Mačetės sesers vyras nuo tokių žodžių net pašoko, o paskui ir išvis atšoko – pasirodo, ne tokio liudijimo iš manęs norėjo, ne tiesos.

Paskui tuos pačius žodžius pakartojau ir kitiems dviem pretendentams, pasirodžiusiems po kelių dienų, ir sulaukiau lygiai tokios pat reakcijos – tiesos niekam nereikėjo.

Tada paskambinau Metalistei: girdi, taip ir taip, o ar tave liudyti kvietė. Atsakė, kad kvietė, tik mano draugė buvo  kur kas iškalbingesnė už mane – išrėžė gėdinančias kalbas kiekvienam ir tie irgi pasitraukė nieko nepešę.

Tada Metalistė dar išsipasakojo, kad darbe visokios nesąmonės vyksta: žalią jaunuolėlį paskyrė į aukštas pareigas, dirbti taip ir neišmokinę, todėl dabar visi dirbantys už du ir nė vieno darbo iki galo padaryti negalintys.

Galėjau ir aš išsipasakoti, bet tiesiog nežinojau nuo ko pradėti. Ar nuo namų, kur vyras jau dukrą pradėjo vadinti „tavo dukra, tavo auklėjimo vaisius“, ar nuo darbo, kur bosas atleidinėjo iš darbo vyriausiąjį buhalterį, Coliukės vyrą, o tas pradėjo ieškoti firmoje jam pakenkti norinčiųjų...

Tarp įtariamų kenkėjų pakliuvau ir aš – po viešai mestų vyriausiojo kaltinimų netekau žado ir, žinoma nutylėjau, nes kas gali būti kvailiau, nei įrodinėti, kad nesi kupranugaris...

Nors jaučiausi bjauriai – sprendimą atleisti priėmė bosas, o atkentėti tenka kitiems.

Apskritai keista, kad išvis bosas žengė tokį žingsnį, nes iki šiol tik linksminosi matydamas, kaip vyriausiasis savo vyrišką nevisavertiškumą kompensuoja žeminančiu kabinėjimusi prie firmos moterų. Ar tik nebus vyriausiasis netyčia ir boso ego užgavęs, kad taip reikalai pakrypo?

Taigi su Metaliste telefonu ir sutarėme po darbo susitikti – visus paskutinių dienų nemalonumus kavinėje brendžiu nuplauti. Ir tik susitikusios supratome, kad nepavyks – abi su automobiliais (beje, draugė tik viena gerai įvertino mano prancūzę - „Kai mano ratai galutinai subyrės, ir aš tokią pirksiu...“), tad užsisakėme tik salotų ir kavos.

Ir gerai, kad tik kavos, nes kai reikėjo mudviem išvažiuoti iš aikštelės, visi trys daugiau negu įsilinksminę vyrukai įsėdo į savo galios mašinas ir davė gazo...

Lilitė   

Į viršų