Tiesiai – arčiau, aplink – greičiau. Oro linijos pasirinko antrąjį kelią: teko persėsti į kitą lėktuvą Kopenhagoje, tad aš taip ir bluosto nesudėjusi įsėdau į Tel Avivo oro uoste laukusį Romano automobilį. Ir iš karto pradėjau snausti.

Paskui kažkokiu būdu atsidūriau kovoje ir atsibudau tik po kokių dvidešimties valandų.

Sūnus su šeima dar nebuvo atskridęs iš Londono, Romanas mano bendrakeleivius išvežė apžiūrėti miesto, tai kurį laiką pasėdėjome su Romano žmona prie kavos, bet kadangi abi ne itin galėjome susikalbėti, moteris nusprendė aprodyti savo namus.

Na taip, namai buvo labai įspūdingi – tiesiog pusiau rūmai. Aš aikčiojau, varčiau akis, o Romano žmona tiesiog švietė iš pasitenkinimo...

Visai vakarop sugrįžo ekskursantai ir pasirodė dvynės su savo būsimaisiais. Vienas jaunikis buvo trisdešimtmetis brunetas, antrasis – jaunesnis gan gležnas rudaplaukis. Abu gan bespalviai, bent jau šalia ryškių, gyvybingų dvynių. Tikriausiai juos suporavo ne patys, tėvai, tada pamaniau.

Vakarienė buvo gausi ir gana rami – apie vestuves, turinčias vykti kitą dieną, niekas nekalbėjo, tik apie orą ir šiaip neutralius dalykus.

Kai jaunikiai išėjo, prasidėjo linksmybės: mano mama dvynes ir Romano žmoną apdovanojo plonyčiais nertais šaliais, tai visos trys pradėjo krykštauti, sukinėtis ir vis klausti Romano nuomonės, ar gerai atrodo.

Panašu, kad šiuose namuose Romano žodis buvo svarbiausias. Tai pastebėjo ir mano vyras – jau atsigulus jis pasakė: „Va, gerbiu Romką – jis yra tikras vyras!“

Kita diena jau buvo beprotiška – rytą važiavome parsivežti iš oro uosto sūnaus su šeima ir paslaptinguoju Morisu, paskui galvotrūkčiais puolėme persirenginėti ceremonijai, dar paskui pažindintis su plačia gimine, raminti Lenorą ir Viktorą, panorusius likti kieme prie kaskadomis krintančio vandens...

Tad dviguba vestuvių  ceremonija jau buvo kaip malonus atokvėpis: dvynės su vestuvinėmis suknelėmis buvo labai prašmatnios, jaunikiai šalia jų beveik nepastebimi, muzika nerėžianti ausies,  kalbos gan trumpos.

Galop - triukšmingas pokylis. Vyrui nušvito akys pamačius tiek valgio, mama su savo prieteliumi Morisu įsitaisė terasoje ir pradėjo sklaidyti žemėlapius (pasirodo, jie jau kitą dieną turėjo išskristi į Portugaliją), Romanas aptarinėjo kažkokius reikalus su mano sūnumi, anūkai jau buvo palikti naujos keturiolikmetės  giminaitės priežiūrai, o mudvi su Greta gan maloniai galėjome paplepėti.

Išaiškėjo, aš buvau teisi: dvynių vestuvės iš tiesų buvo surengtos Romano ir jaunikių šeimų susitarimu. Bet ir jos pačios tokių vyrų nesikratė, nes brunetas esąs viešbučio (gal ir viešbučių) bendrasavininkis, o rudis ruošiasi mokslininko karjerai. Dvynės tik nerimaujančios, kad joms teks pirmą kartą gyvenime išsiskirti – rudis su žmona turėsiąs išvažiuoti į Vokietiją, o brunetas – liksiąs...

Būtume ir ilgiau paplepėjusios, bet pradėjo nuo stalų kilti moterys ir į tą kompaniją buvome mudvi įtrauktos.

Senos ir apyjaunės tetulės buvo smalsios, vis ko nors klausinėjo, neišklausiusios iki galo uždavinėjo naujus klausimus: kas mes, iš kur mes ir kaip giminėmis su Romanu tapome... Ir apskritai kodėl Gretai nebuvo surengtos tokios vestuvės, kaip jos seserims, nes juk buvo galima ir anksčiau susipažinti...

Įdomiausia, kad visos tos naujosios giminaitės klausinėjo tokių dalykų ne Gretos, o manęs. Gal mano marti, nors ir dviejų jau paaugintų vaikučių mama, joms dar neatrodė pakankamai subrendusi...

Pastebėjau, kad ir mano vyrą atplėšę nuo valgių tokiais pat klausimais atakavo vyriškoji giminės dalis, kai kiek sumažėjusiu būreliu ėjome į antrąjį aukštą apžiūrėti dovanų jauniesiems.

Beje, ten pirmą kartą pamačiau ir mūsų (bendras - mudviejų su vyru, mama ir sūnaus šeima) dovanas – du milžiniškus antikvarinius servizus...

Man net žandikaulis atkaro, tad apstulbusi nuėjau ieškoti sūnaus, kad pasiaiškintų, kiek už juos sumokėjo ir ar mes jam iki gyvenimo galo galėsime savo dalį išmokėti. Neradau.

Tada nuskubėjau į terasą pas mamą. Toji buvo rami: „Morisas irgi prisidėjo...“ O prisidėjėlis tik šyptelėjo parodydamas baltus dirbtinius dantis.

Vėl grįžau ieškoti sūnaus, bet mane pirma surado Greta. Ji ir paaiškino, kad jaudintis nėra ko – servizus Morisas gavo iš antikvaro už kažkokias praeityje padarytas paslaugas. Tad praktiškai brangiau  kainavo persiuntimas nei pats porcelianas...  O dvynės ir visi kiti jau mėnesį džiaugiasi ir atsidžiaugti negali  - tokia prašmatnybė!

- Kas galų gale tas Morisas? - nebeištvėriau.

- Grandmother did not speak?.. - nustebo Greta.

Supratau, kad viską teks išsiaiškinti pačiai.

Lilitė