facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Jau trečią dieną laikau pravėrusi kabineto duris, ypač popiet. Karšta neįmanomai, nors langas atidarytas, kvėpuoti nėra kuo. Stengiuosi kuo mažiau judėti, tik barškinu klaviatūrą ir krūpčioju nuo žingsnių koridoriuje.

Nelabai kas ir koridoriumi vaikšto – visi kenčia nuo kaitros. Tik ne naujieji tikrintojai – tie tai kostiumuoti, baltų marškinių apykakles standžiai apveržę kaklaraiščiais. Na, tiesiog vyrai juodais drabužiais, nors kostiumai ir ne juodi, o šviesiai pilki. Bet vis tiek jie kaip iš holivudinio filmo – akmeniniais veidais, šviežiai kirptais plaukais, sportiški. Ir vaikšto ne po vieną.

Iš kur tokie atsirado, aš net nežinau, nes boso sekretorė Regina neturi nė laisvos minutės: tikrintojai tik per ją su visais bendrauja, per ją dokumentus užprašo ir tik jos pirktą mineralinį geria. O vandens prigėrę po du žingsniuoja iki tualeto.

Anksčiau dar girdėdavosi ir kulniukų kaukšėjimai, dabar ir tie nutilo.

Aš dirbu, dirbu, bet padirbu ką rimtesnio tik iki pietų, o kai pro langus pradeda spiginti pusę laiko keiksnoju ankstyvą pavasarį senąsias liepas žiauriai nugenėjusius vyrukus.

Iš pradžių tie liepų stuobriai man visai patiko – šviesiau pasidarė, paskui visai neblogai ir ant liaunų šakelių sužaliavę lapai, o dabar jau norėčiau turėti laiko mašiną ir tuos liepų genėtojus suvažinėti...

Vienintelė paguoda, kad ne viena aš kenčiu – daugumos kabinetų langai į tą pačią pusę, kolegos irgi kaista.

Na, žinoma, išskyrus bosą ir posėdžių salytę su tikrintojais. Ten kaista iki pietų, paskui vėsta, nors iki darbo pabaigos taip ir neatvėsta.

Bosui gal ir nieko – ūkvedys jam atnešė tokį bene pramoninį ventiliatorių, kuris ne tik dokumentus  nuo stalo, bet ir švarko skvernus kilnoja. Tiesa,  jam veikiant telefonu nepakalbėti – tenka išjungti, bet šiaip visai nieko.

O tikrintojams kas – jie juk kažkokie antžmogiai. Bent taip pagalvojau, porelę sutikusi, kai ėjau prisipilti ąsočio šalto vandens, - juk net veidai neblizga... 

Grįžusi su vandeniu kritau ant saulės įkaitintos kėdės kaip žygdarbį atlikusi ir šimtapirmąjį kartą pradėjau svarstyti, ar nevertėtų namų rūsyje paieškoti senojo ventiliatoriaus arba bent atsinešti  didesnės paklodės ir šlapios užkabinti ant lango. Aišku, jei būtų ant ko kabinti...

Buvau tiek susikoncentravusi, kad net neišgirdau, kaip pasirodė bosas.

- O, tu apsirengusi... - pasakė nelabai aiškiai lyg sloguodamas ir atsisėdo ant kėdės spintos šešėlyje.

Iš netikėtumo pirmiausia apsičiupinėjau: nei palaidinukė, nei sijonas nepasikiogždenęs- lyg ir viskas normaliai.

- Negi tikėjotės rasti mane su bikiniu? - nesuprasdama, ko iš manęs nori, įžūliai atsakiau. - Čia gi ne paplūdimys...

- Tai tik tau ne, o kitoms – ir paplūdimys, ir naktinis klubas, dar velniaižin kas... - lėtai ištarė bosas, dar lėčiau atsistojo  ir lėtai lėtai išėjo.

Matyt, nuo karščio man jau buvo pradėję tirpti smegenų vingiai, nes ilgokai sėdėjau svarstydama, ką čia bosas pasakė – komplimentą ar įžeidimą. Galop taip nieko ir nesupratusi nusprendžiau ryžtis apeiti bent artimiausius kabinetus ir pažiūrėti, kas tos „kitos“...

Užteko poros kabinetų, kad suprasčiau...

Moteriškės, nepaisant jų amžiaus ir komplekcijos, buvo  išsinuoginusios: vienos - iki supermini, kitos - iki superdekoltė, trečios – superminisuperdekoltė...

Keisčiausia, kad vis tiek visos atrodė dar labiau kenčiančios nuo kaitros nei aš su savo ilgarankove palaidine.

Nežinau kaip, bet kojos mane automatiškai nunešė pas boso sekretorę Reginą, kuri visada viską žinojo.

- Kas čia dabar atsitiko, kad visos taip išsinuogino? - paklausiau Reginos nekreipdama dėmesio, kad prie vienos ausies ji laikė mobilųjį, o prie kitos laidinio telefono ragelį. - Anksčiau kažkaip nepastebėjau, kad mūsų moteriškės taip nuo karščio gelbėtųsi...

Sekretorė Regina,  žinoma, pirma baigė kalbėti telefonais, o paskui paniekinančiai vyptelėjo:

- Tai čia dėl tų gražuoliukų...

- Kokių dar gražuoliukų? - nustebau ir apsidairiau.

- Na, dėl tų tikrintojų, - burbtelėjo Regina ir vėl sugriebė abu skambančius telefonus. - Tu ką – akla?

Grįždama į kabinetą sutikau porą tų „gražuoliukų“. Man jie nepasirodė nei gražūs, nei galintys sureaguoti į supermini ar dekoltė. Nebent iš dekoltė kyšotų kalašnikovas...

Lilitė 

Į viršų