facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Laura pagimdė dukrą, o jos netikras vyras prisigėrė ašarodamas, kad susilaukė trečios dukters, netikri uošviai nusiminė, nes buvo nupirkę mėlyną vežimėlį.

Velionio Jono sūnūs dvyniai pabėgo iš globos namų ir dvi paras kažkur pravalkatavo, o jų senelė slaugos namuose nustojo pati valgyti.

Mama paskambino iš Londono: suieškok, kur dingo tavo sesė – antra savaitė telefonu nei pati skambina, nei atsiliepia.

Ir da,r ir dar visokių rūpesčių lavina užslinko, kad net pamiršau, jog laikas dažyti margučius, kepti kumpį ir visus kitus prieššventinius darbus.

Gerai dar, kad yra draugų. Paskambino Metalistė:

- Važiuoju į kaimą pirkti kiaušinių. Tau paimti kokią kapą?

- Paimk, paimk... O jei gali - tai ir nudažyk, - leptelėjau.

- Galiu ir nudažyti. Bet žinok – aš be jokių išmonių: vienus svogūnų lukštais, kitus – raudonais dažais. Tiks? - nesutrikusi dėl mano leptelėjimo atsakė Metalistė.

- Tiks, tiks... - pasakiau vietoj atsisveikinimo, nes vėl kažkas pradėjo skambinti.

- Alio, alio... - atsiliepiau nesuprasdama, kas sakoma.

- Mam, čia mes... - girdėjosi pro mašinų griausmą iš telefono. - Mes Frankfurte... Ir nepatikėsi, ką sutikome – ogi tetą Ievą.

- Oi dukryte, gerai, kad paskambinai, - apsidžiaugiau. - Kas jums ten sekasi? Ar nepersišaldėte? Ar kokia nelaimė neatsitiko? Ne? Ir kodėl turėčiau nepatikėti, kad kažkokią tetą sutikote? Nepažįstu aš jokios Ievos...

- Na, mam, tu ir duodi! - girdėjau lyg iš po žemių, lyg pro kylančių lėktuvų gausmą. - Ieva – juk tavo sesuo!

- Na taip - sesuo, sesė, sesutė... - pasakiau garsiai ir dar kelis sykius pakartojau mintyse, kol susivokiau, apie ką kalbama. - Jėzusmarija, o ką ten ji veikia?!

- Sako dirbti atvažiavusi, - išrėkė dukra. - Bet daugiau kalbėti negaliu – atvažiuosime sekmadienį, tai viską išpasakosime.

- Aha, - vėl numykiau vietoj atsisveikinimo ir bukai įsispoksojau į duris, kur jau bent per paskutinį mano pokalbį stovėjo išsišiepęs bosas.

Aš į jį įsižiopsojau ir net nebepaklausiau ko atėjęs.

Tad bosas prakalbo pirmas:

- Matau, kad esi labai užsiėmusi. Tai duok to projekto apmatus ir gali būti laisva.

- Ach projekto, taip, taip, to projekto, projekčiuko... - beprasmiai kartojau stengdamasi sugrįžti į realybę, nes viskas, ką penktadienį girdėjau, buvo panašu į nesibaigiantį sapną-košmarą. - Ach taip, aš jį dar iš ryto jums nunešiau.

- Tikrai? - nusistebėjo bosas. - O aš ir nepastebėjau, kad būtumėte užėjusi.

- Na taip, iš pat ryto aš viską sukėliau į diskelį ir dar atspausdinusi sudėjau į raudoną aplanką. Va į šitokį, - pradėjusi pasakoti ryto įvykius pasijutau atgaunanti realybės jausmą ir užbaigiau tvirtai: - Tai ieškokite ant savo stalo arba klauskite, kur padėjo sekretorė.

- Gerai, paklausiu, - pasakė bosas ir išėjo.

O aš likusi viena su palengvėjimu atsikvėpiau ir nuėmiau raudoną aplanką nuo klaviatūros. Ir tą minutę iš jo išslydo diskelis ir dvidešimt penki puslapiai teksto su paraudoninimais ir klaustukais.

Vadinasi, aplanko taip ir nenunešiau: viską padariau, sutvarkiau ir nenunešiau.

O nunešti reikėjo, tad suskaičiavau iki dvidešimties, surinkau lapus ir nelemtąjį aplanką užsikišusi už švarko nunešiau sekretorei Reginai.

Ši pašaipiai šypsodamasi mane išklausė ir pažadėjo priimti kaltę prieš bosą – neva pati netyčia išnešusi.

Kai aš užsikirsdama pradėjau dėkoti, Regina mane nutraukė:

- Ką jau čia – niekis... Geriau sakyk, ar man geriau pas jus į balių atsinešti - vyniotinių ar jogurtinį tortą. Tokį turiu nuostabų receptą, vis svajoju išbandyti...

- Ir vyniotinių, ir tortų... - pasakiau visai pasimetusi, nes tik šią penktadienio popietės minutę prisiminiau ir ją, Reginą, ir Metalistę, ir dukrą, ir visą krūvą kitų žmonių kadų kadaise pasikvietusi Velykų šventei.

Lilitė

Į viršų