facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Po trumpo ginčo su kirpėja - „Gal sruogeles pašviesiname?“ „Žinau, kad dryžiai lieknina, tačiau ne mane. Tad dažome šaknis!“ - šiugždėdama mėlynu peniuaru atsisėdau ant minkštasuolio ir ir paėmiau iš krūvelės pirmą apšiurusį spalvotą žurnalą.

Nusprendžiau per pusvalandį bent nuotraukas pažiūrėsiu, nes ką gi tiek laiko veikti? Nuotaika buvo pakili, tad neerzino net nusibodę tie patys žurnaliniai-televiziniai veidai.

Viskas lyg ir gerai suklostėsi. Prieš kelias dienas Jono dukters išsivežti atvažiavo tariamas vyras su tariama anyta. Supratau, kad ne iš ilgesio, o iš baimės: nuo trisdešimtmečio vyro nėščia šešiolikmetė galėjo pridaryti rimtų rūpesčių, tačiau vis tiek dėl to nudžiugau – dar kiek, ir aš jau būčiau pratrūkusi – užsipuolusi nevaleiką.

Tad su tariama anyta net gan maloniai pasikalbėjau, kol tariamas vyras tariamai žmonai padėjo susikrauti abu maišelius drabužėlių.

Mizantropas mamos bute ilgai neužsibuvo – vienas senas kolega dailininkas jam atidavė savo dirbtuvės su sofa raktus. Ten Mizantropas ir išsikraustė su visomis drobėmis, mobertais ir dažais. Dirbo kiaurą parą, nes kažkoks paslaptingas rėmėjas pažadėjo gegužę surengti jam personalinę parodą prestižinėje Vilniaus galerijoje.

Man beliko tik porą kartą per savaitę Mizantropui priminti nueiti pas odontologą, atvežti produktų ir apmokėti sąskaitas, nes pačią pirmą atvykimo dieną jis atidavė savo banko kortelę su kodu: „Tu čia viską tvarkyk – ekonomiškiau bus...“

Dukra remontuoja naująjį butą, sūnus su šeima irgi neblogai gyvena, mama sveikata nesiskundžia, o dėdei Jonui su uošve slaugos namuose sveikata nei gerėja, nei blogėja.

Tiesa, šiek tiek nerimo kelia vyras su Rainiuke – abu storėja akyse ir mano perspėjimų nesiklauso, ir prie mano subalansuotų valgių nepuola.

Taigi sėdėjau kirpykloje, varčiau seną žurnalą ir akys užkliuvo už poilgio straipsnio – x karta, y karta... Lyg ir negirdėtas žodžių derinys sudomino. Pasirodo, x kartai priklauso žmonės – darboholikai, kurie darbu labiau rūpinasi nei savimi, o y kartai – jaunimas, kuris pirmiausia žiūri savo interesų.

Iškart supratau, kad aš, mano vyras, mano draugai iš x kartos, o dukra iš y. O va kokios kartos atstovas - sūnus, niekaip negalėjau apsispręsti.

Taip, jis – darbštuolis, taip, jis kiekvieną užduotį padaro „nuo-iki“, taip, jis atsakingas... Dar jis labai rūpinasi šeima: dėl visų jaudinasi, visiems stengiasi padėti save užmiršdamas. Sūnui darbas ir šeima – du paraleliniai pasauliai, svarsčiau mintyse, o akys jau slydo puslapiu žemyn, kur buvo rašoma jau apie z kartą – būsimąją.

Nespėjau apie ją paskaityti – kirpykloje pasigirdo skardus įsakmus balsas, privertęs visas kirpėjas ir klientes krūptelėti ir pažvelgti, kokia čia primadona pasirodė.

O žiūrėti nebuvo į ką – liesutė, mažutė pusamžė moteris geltonai dažytais plaukais.

- Čia pas jus mašinos neturėjau kur pastatyti! - piktinosi geltonplaukė. - Teko parkuotis kieme, kur kiekvienas vėpla gali į šoną trinktelėti.

- Ach, ach... - padūsavo viena iš kirpėjų ir puolė ištraukti iš spintelės naujo peniuaro atėjusiai. - Sėskitės, ponia, prašom sėstis...

Moteriškė sparčiu žingsniu priėjo prie kėdės, nusivilko puspaltį ir, jį numetusi ant atkaltės, akivaizdžiai pradėjo laukti, kol kirpėja jį pakabins.

Pakabino. Tik tada garsiakalbė įsiropštė į kėdę ir vėl nepatenkinta užrėkė:

- Įjunkit kondicionierių! Čia toks tvaikas.

Kirpėja puolė įjungti ir, jai to dar nepadarius, moteriškė jau pradėjo garsiai aiškinti, kaip jai pakirpti, kaip sušukuoti plaukus.

Mačiau, kaip vargšei kirpėjai pradėjo drebėti ne tik rankos, bet ir apatinė lūpa, o kitų moterų veidai persikreipė iš pasibjaurėjimo. Ir visame salone vietoj malonaus relakso įsivyravo slogutis.

Juolab kad moteriškė nerimo – vis taip pat garsiai pasakojo, kiek turinti rūpesčių dėl vakare jos laukiančio ypatingo susitikimo. Ne, ji nesiskundė dėl rūpesčių, o greičiau gyrėsi, kaip buvę sunku tokiam svarbiam įvykiui nusipirkti būtent tokios, o ne kitokios firmos apdarus ir pašvitus.

O aš vis žiūrėjau į ją ir svarsčiau, kokiai ji priklauso kartai – aišku, kad ne x ir ne y, o tuo labiau – ne z, nors apie šią aš taip ir neskaičiau.

Kai po kelių minučių kirpėja nusivedė mane trinkti galvos, jau buvau nusprendusi – kuriai, todėl nei iš šio, nei iš to sukikenau.

Kirpėja pasimetė:

- Kažkas ne taip?

- O ne, - atsakiau, - garsiakalbė ponia – iš k kartos...

Ir tylutėliai papasakojau apie kartas x ir y.

- O ką reiškia „k karta“? - paklausė kirpėja.

- Nemirtingąją ir amžiną - kvailių kartą, - pasakiau ir suprunkščiau.

Kirpėja nusikvatojo taip, kad net k kartos atstovė atsisuko.

Lilitė

Į viršų