facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas


Į klasės sutikimą aš nenuėjau. Nenuėjo ir Metalistė. O ir pats susitikimas neįvyko, nes likus pusvalandžiui iki jo mūsų buvusioji klasės auklėtoja susilaužė koją.
Jau ji viską suruošė, puodelius ant stalo išdėliojo, į virdulį vandens pripylė, tik žiū – cukraus mažoka. Ir išsiruošė į parduotuvę.

Netoli nuėjo – tik žengė žingsnį ant pro duris ir koja trakšt...
Pabandė keltis – neįmanoma, tad išsitraukė telefoną, rankinę po šonu pasikišo ir pradėjo skambinti.
Pirmiausia, žinoma, paskambino greitajai, o kol toji atvažiavo, spėjo suskambinti visoms savo mokinėms. Tik ne Silvai, kuri turėjo tapti pagrindine susitikimo vinimi, bet neturėjo lietuviško numerio.

Tad Silva auklėtoją į ligoninę ir palydėjo, o ten susitiko su Žabtukais, kuri smalsumu netverdama nulėkė pažiūrėti, kas auklėtojai ir kaip. Pažiūrėjo, o paskui Silvą į savo namus parsivedė.
Kaip kitą rytą Žabtukai man atraportavo, iš pradžių Silva labai pasipūtusi buvo – esanti prašmatni ponia, SPA komplekso savininkė.

Po poros taurių vyno Silva išsitarė esanti ne vienvaldė savininkė, o tik bendrasavininkė ir gyvenanti ne taip jau gerai.

Po vidurnakčio Žabtukai Silvą užtiko prie šaldytuvo betuštinančią brendžio likučius ir susijaudinusią.

Va tada Silvą viską ir išklojo: nei ji savininkė, nei bendrasavininkė, o tik kambarinių vyresnioji ar prižiūrėtoja. Ir tai tas pareigas gavusi, nes galinti su lietuvėmis ir lenkėmis kambarinėmis susišnekėti.

O ir šiaip jos gyvenimas ne rožėmis klotas. Na, pirmus dvejus ar trejus metus neblogai buvo – vyras gydytojas Berlyno ligoninėje, pametinukai sūnūs, o parduotuvės turtingesnės nei sovietinėje Lietuvoje.

Tik kad uošviai nelabai draugiškai lietuvę marčią sutiko, o ir kaimynai iš aukšto žiūrėjo. Bet tai dar niekis palyginti su tuo, kas prasidėjo griuvus Berlyno sienai. Visi ar bent dauguma rytų vokiečių pasijuto vargšais atstumtaisiais, o Silvai gyvenimas visai nesaldus pasidarė: vyras jau nebegalėjo vienas šeimos išlaikyti, tad ir jai teko darbo ieškotis. O kokį rasi, jei kalbi vokiškai su akcentu ir neturi profesijos...

Žodžiu, prisikentėjo moteriškė, kol sūnus, kaip sakoma, ant kojų pastatė, o tada še tau – vyras kitą susirado, išsiskyrė, vaikai savais keliais pasuko, ėmė motiną svetimtautę ignoruoti.

Šioj vietoj buvo įdomus Žabtukų pastebėjimas: „O ko kito ji galėjo ir tikėtis iš savo vaikų, jei pati visus tuos metus savo tikrus tėvus ignoravo, jų nelankė. Matai, jai gėda – kad jie tokie prasti, kad bemoksliai darbininkai“.

Žinodama, kad Žabtukams pačiai tokios išvados nepadaryti, kad ji tik gali kažkieno žodžius pakartoti, supratau, kad jos pajuodęs veidas ne vien dėl viešnios kaltės nemiegotos nakties, o ir todėl, kad ji jau ne vienam raportavo, ką iš Silvos sužinojusi.

Metalistė į mano pasakojimą apie Silvos vargus ir Žabtukų „intelektualines vagystes“ nelabai gilinosi – turėjo savo rūpesčių.

Pasirodo, jos sūnus, kurį aš vadinau Dizaineriuku, prasiskolino greitiesiems kreditams. Rimtai prasiskolino, nes reikėjo ir dukrelės išlaikymui kas mėnesį rimtą sumą atiduoti, ir už paimtą paskolą mokėti, o čia kaip tyčia leidykla, kurioje jis neblogai uždirbo, ėmė mėnesiu vėluoti algas išmokėdama.

Tai ir paklausė vaikinas draugo patarimo – paimti greitąjį kreditą, o paskui dar vieną ir dar vieną pirmiesiems padengti...

Ir še tau – per dešimt tūkstančių skola.

- Niekšas! Jis – tikras niekšas! Visiškai į savo tėvą atsigimęs, - burnojo Metalistė kavinėje gerdama ar ne trečiąjį puodelį kavos. - Tas irgi, būdavo, prisidirbs, o paskui: „Jūs mane privalote gelbėti!“
- Na, vyras kaip vyras, bet sūnų tai reikėtų gelbėti... - garsiai ištariau lyg sau, nes kai Metalistė tokia susinervinusi, su patarimais, kad ir gerais, neverta prie jos lįsti.

- Taigi ir išgelbėjau - ką tik iš notaro, - atsiduso Metalistė ir pamojo užsisakydama dar puodelį kavos. - Tegul nemano, kad aš jam kas kartą savo pinigus kišiu.

- O tu, tikiuosi, ne paskutinius atidavei? Jei ką – aš galiu šiek tiek... - pasiūliau ir papurčiau galvą priėjus padavėjai – ko, ko, bet kavos man užteks.

- Iki algos pratempsiu, - atsisakė Metalistė ir vėl pradėjo bambėti: - Ale jo protas kaip mažvaikio. Juk sakiau jam, kad nei su ta merga susidėtų, nei paskolą imtų...

- Na, na, liaukis, - pradėjau stabdyti draugę. - Gal užteks ir to karto, gal pasimokys...
- Kuprotą tik grabas ištiesins, - nukirto Metalistė. - Bus kaip Romiajai – pradėjo lošti, tai ir po šiai dienai nenustoja.

- Nustojo... - atsidusau. - Nustojo...

- Iš kur tu žinai, kad nustojo? - nustebo Metalistė.

- Numirė ji, numirė... - vargais negalais išspaudžiau po poros minučių. - Savo valia numirė...
- Eik jau, - nepatikėjo Metalistė. - Sakyk žmoniškai – nusižudė ar ką?..

- Taip, taip, taip... - išspaudžiau ir sriūbtelėjau kavos iš Metalistės puodelio. - Prieš savaitę...
- Eik jau, - vis dar nenorėjo tikėti draugė. - Iš kur tokios žinios?

- Iš Mizantropo! Šviežutėlės žinios! - užsiplieskiau dėl tokio Metalistės nepatiklumo.
- Liaukis, tik nesakyk, kad Mizantropas tau ėmė ir paskambino tą naujieną pasakyti, - nenusileido nepatiklioji.

-Nepaskambino – atvažiavo. Tai ko aš tau būčiau skambinusi, susitikti kvietusi? - pasakiau įsmeigusi akis draugei į veidą.

- Maniau, kad dėl Silvos... - nutęsė Metalistė ir vos nepašoko: - O kur jis apsistojo ir ko čia jam prireikė?

- Na, kaip čia pasakius... Dantis vėl tvarkysis...

- O aš taip ir maniau – atmetė organizmas tuos implantus! - triumfuodama ištarė Metalistė ir pamojo baro link – girdi, neškit šen sąskaitą.

- Priėmė, priėmė tuos varžtus jo organizmas... Na, bet aš tau daugiau nepasakosiu, pati pamatysi... - padėjusi ant stalo banknotą ir aš pakilau nuo kėdės.

- Suintrigavai, - pasakė Metalistė prieš sėdamasi į savo automobiliuką, - pažiūrėsiu, pažiūrėsiu...
Ir pažiūrėjo: negana to, kad Mizantropas vėl buvo liesas kaip dviratis, pajuodusiu veidu, tai dar jam prasižiojus it kokiam robotui-vampyrui pasimatydavo vietoj kairiojo iltinio metalinis varžtas.
Metalistė aiktelėjo ir be žado pliumptelėjo ant mamos sofos lygiai taip pat, kaip aš išvakarėse. Vaizdelis buvo nerealus.

Mizantropas į tai sureagavo ironiškai:

- Ogi žiūriu – dabar visos moterys nuo mano žavesio be amo.

Sukikenau tik viena aš, Metalistė su išgąsčiu kurį laiką dar žvelgė į Mizantropą, kol pajėgė kiek mikčiodama paklausti:

- Kas... kas tau taip?..

Mizantropas nusišiepė ir atsakė tą patį, ką ir man – it seno filmo herojus:

- Ėjau, paslydau, netekau sąmonės, atsibudau - be danties.

Bet ne ant tos pataikė – Metalistė vis dėlto bandė išklausti:

- Baik juokauti! Sakyk, kas tau taip padarė!

Tačiau Mizantropas juos klausimą praignoravo ir kreipėsi į mane;

- Pirma, ar molbertas ir dažai vis dar tavo garaže? Ten aš galėsiu dirbti? Gerai. O antra, pas dantistą užregistravai? Rytoj? Gerai... Aš pats ir nueisiu. Nereikia čia manęs važinėti – menkas ponas... Taigi, ponios, viskas – judvi laisvos.

Metalistė kiek įsižeidė – plykstelėjo raudoniu, bet susivaldė ir tylėdama, nepasakiusi nė „atia“, išsekė paskui mane į kiemą.

- Jam visai pasimaišė, - ištarė lipdama į savo automobilį. - Kai atsigaus... Jei atsigaus, pašnekėsime apie reikalus.

- Žodžiu, negreit, - sumurmėjau pati sau ir vos neišvažiavau paskui draugę.

Gerai dar, kad prisiminiau Mizantropui nepadavusi mamos buto raktų – kaip gi jis ryt būtų galėjęs išeiti į odontologijos kliniką.
Lilitė


Į viršų