facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Mamos noras išmesti kelis baldus pasirodė esąs toks didelis, kad svetainėje beliko tik sofa ir senasis pianinas, prie kurio mudvi su sese pravargome kelerius metus, o kituose kambariuose ir virtuvėje ne ką daugiau.

Mano vyras raukė antakius ir patyliukais stebėjosi: kam išmesti ir televizorių? Ralistas ramiai atsukinėjo varžtus nurodytuose balduose, dėliojo  plokštes į krūvą, o dukra kiek ištįsusiu veidu ir pajuodusiais paakiais buvo neįprastai tyli.

Už visus atkalbėjo mano sesė, pasirodžiusi pačioje kraustymo pabaigoje (ji juk - vargšė ligonė: kraujospūdis aukštas, koja netvirta). Ji tuoj išvadino visus bepročiais, nes kam klausome didžiausios beprotės mamos, ir pareikalavo jai į namus nuvežti pianiną - nors tą išgelbėsianti...

Visi nutylėjome, mama pritariamai linktelėjo galva ir vyras su Ralistu  (jaunesnysis sūnėnas į pertvarkas neatvyko - apskritai paskutiniu metu buvo nepagaunamas) instrumentą nutempė į priekabą, sumetė šalia išardytų baldų plokštes ir įsisodinę sesę išrūko...

Likusios trise nuėjome gerti arbatos - atrodo, abi su mama tikėjomės, kad tylenė išsikalbės. Bet ne - dukra taip ir liko nepapasakojusi, kas jai darosi, ir net nepasidomėjo, kodėl senelė taip energingai atsikrato tiek metų kaupto turto.
Neklausiau mamos apie pertvarkas ir aš, nes atpažinau stilių - per ilgai mama išbuvo Londone anūko namuose, kur daiktų superminimaliai...      

Mama buvo pasiruošusi pagalbininkus pamaitinti, bet Ralistas su dukra skubiai atsisveikino - jiems būtinai iki vakaro reikia būti Vilniuje, vyras irgi veržėsi namo (matyt, kad sofa ir televizorius pernelyg neatšaltų), tad atsisveikinau ir aš. Mama manęs bepaprašė užsukti antradienį ar trečiadienį - padėti susitvarkyti, kai jos daiktus mikriuku atveš...
Žinoma, pažadėjau užsukti. Ir užsukau, kai mama tik davė žinią. Nors, rodos, tos mano pagalbos ne tiek ir tereikėjo: buto ir laiptinės durys buvo iki galo atdaros, o du vyrai tempė dėžes, rankines. Vienas iš tų nešikų - toks pajuodęs senis net iš tolo su manimi pasisveikino:

- Šveika, Lile!

- Sveiki, - burbtelėjau ir pralindau pro abiejų tarpą.

Senis, įnešęs du ryšulius, pastatė juos vidury svetainės ir vėl atsisuko į mane:

- Tai ką, nebepažįšti? Ar pažinti nebenori?

Žiūrėjau į jį išplėtusi akis - lyg ir turėčiau pažinti, lyg ir į kažką panašus... Senis sukikeno, o mama lyg susinepatogino:
- Kur jau nepažins bendraklasio, kur už kasų tampė. Ji tik pasimetusi.

Laiko atpažinti jau užteko - taigi, čia Mizantropas, dailininkas, prieš metus pasprukęs nuo Mačetės globos į Londoną ir tiek laiko nė žinios - gyvas ar miręs - nedavęs.

Tiesa, gandų gandelių apie jį girdėjome - ir atvažiavusi Oktava pasakojo kažkokias nesąmones, ir dar kažkas užsiminė. Lyg Mizantropas jau seniai turintis Londone kažkokią vietinę, lyg ją palikęs ir vedęs tos moters dukterį, su kuria susilaukęs vaiko, lyg turintis dar ir trečią moteriškę, lyg visoms trims išdalijantis sunkiai statybose uždirbtus pinigus, lyg jos trise jį išlaikančios... Bet tai nebuvo tikros žinios, o tik gandai iš trečių ar net ketvirtų lūpų.

Ir štai stovėjo priešais mane visai į save nebepanašus - sulysęs, pajuodęs, įkritusia burna senis...  

- Šunku bepažinti? - paklausė ir plačiai išsižiojo, o kad dar geriau matyčiau, pirštais kilstelėjo lūpas.

Dieve tu mano, burnoje beveik nelikę dantų, o smegenys - raudonos išvirtusios!

- Kas taip tave? Kas atsitiko? - aiktelėjau ir pasitraukiau porą žingsnių atbula.

- Taš patš, kaš ir tėvui, ir tėvo tėvui - parodontozė, - sušvapėjo bedante burna Mizantropas. - Ir kaip tik to patieš amžiauš šulaukuš - viši ir iš karto. Grįžau tvarkytiš.

- Kur apsistosi? - skubiai paklausiau jau pasiruošusi lėkti ieškoti jam kambario ar buto.

- Paš Mačetę. Norš valdinga boba, bet paš ją mano pinigai, - atsakė Mizantropas. - Bet pirma šunešiu daiktuš...


Ir sunešė, ir mikriukui išvažiavus savais keliais liko padėti viską sudėlioti - pasirodo, mama išties daug turto Londone prikaupė. Ir ne tik drabužių, patalų, bet ir kitokio labo.

Nors labai nesmagu buvo klausytis Mizantropo švepliojimo, bet aš niekaip nesilioviau klausinėti.  Taip vedęs, taip, žmona pagimdė, bet ne nuo jo, taip turi moterį, bet ne tą, kurią vedęs, o jos motiną... O nuomojasis kambarį pas trečią...
Supratusi, kad nieko daugiau neišpešiu, o išpešusi tų santykių vis tiek nesuprasiu, pradėjau klausinėti, kaip tokiame dideliame mieste kaip Londonas susitiko su mano mama.

- O mama tau nepašakojo? - nustebo Mizantropas. - Na, tai papašakos...

Žvilgtelėjau į mamą - ji susikaupusi dėliojo knygas į stelažą ir apsimetė mudviejų pokalbio nesiklausanti. Jei nepapasakojo, tai ir nepapasakos, supratau...

- O kaip tavo pinigai atsidūrė pas Mačetę? - kuo įžūliausiai smalsavau  toliau.

- Nu, kai još advokatas tuoš piniguš išplėšė iš mano brolio, tai ji pašiėmė mano knygelę – šakė, kad neišlaidokaučiau, - kuo ramiausiai į tokį, mano nuomone, įžūlų klausimą atsakė Mizantropas ir pasisuko į mamą: - Regiš, šiandien jau viškaš. O rytoj ateišiu, pašikalbėšim ir apie remontą.


- Tu darysi remontą?! - galutinai apstulbau jau nežinia į kurį kreipdamasi.

- O ką? - nustebo Mizantropas. - Tiek metų darau Londone, tai negi Šiauliuoše nepadaryšiu?


Truktelėjau pečiais ir susilaikiusi nuo komentarų ta tema pasiūliau jį nuvežti pas Mačetę.

Sutiko, o pakeliui papasakojo, kaip jis, profesionalus dailininkas, įvairių konkursų laureatas, pabandė juokais padalyvauti Londone vykusiame dailininkų mėgėjų konkursiuke ir buvo eliminuotas kaip išvis neturintis meninių sugebėjimų...

- Graudu, - atsidusau privežusi prie Mačetės namų.

- Graudu? - sukikeno Mizantropas. - Kaip tik linkšma! Jei aplinkiniš pašaulis nebūtų tokš abšurdiškaš, iš ko juokčiausi?..


Lilitė

Į viršų