facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Vakare atvažiavo dukra, bet ne kitą dieną padėti aptvarkyti savo senelio kapo, o pasiskųsti. Tai iškart supratau, kai ji puolė paskui mane į virtuvę, o ne nulėkė pas nušvitusį tėveliuką į svetainę.
 
Taigi dukra, metusi paniekinamą žvilgsnį į Rainiukę, susirangiusią prie šaldytuvo – girdi, konkurentė, užsikorė ant palangės ir pradėjo...
Puse ausies klausydama, nes sukausi kaip voverė rate aplink puodus, taip ir nesupratau, kas jai sukėlė didesnį išgąstį: pastebėta pirma raukšlelė prie išorinio akies kampučio ar išlindęs pirmasis žilas plaukas...
 
- Nu... - pasakiau, - nu... Ir kas dabar? Nori pareikšti pretenzijas dėl būtent tokių ankstyvos senatvės perduotų genų? Gailiuosi, bet atgal atsiimti negaliu.
- Ai mam, tu čia vis juokais juokeliais nori išsisukti, - pareiškė dukra kažkaip ilgesingai žiūrėdama man pro petį į kampą. - Geriau sakyk, ką dabar daryti.
- Nu... raukšleles gali ištempti plastikos chirurgai, - atsakiau rimtu tonu, bet kikendama viduje. - O dėl žilės tai tik perukas bepadės...
- Su tuo peruku tu jau ir užlenkei, - tęvu balseliu atsakė dukra. - Bet dėl plastikos gal ir teisi esi.
 
- Aišku, teisi – dabar tais silikono užpildais net užpakalius padaro, o čia tik veidas... - jau atvirai tyčiojausi.
 
O dukra tai nuleido negirdomis:
 
- Kam tas silikonas, yra ir botulinas. Tik sprigt po oda, ir viskas okei...
 
- Sprigtelk, - sutikau. - O kas neleidžia?
 
- Na, tai ne operacija, bet vis tiek nepigu... - pasakė dukra bandydama pagauti mano žvilgsnį.
 
Bet aš vis dar apsimetinėjau, kad nieko nesuprantu, tad įsmeigiau akis į jos veidą ir nekaltu balsu sufilosofavau:
 
- Nieko šiame gyvenime nėra pigaus, juolab - grožis...
 
Dukra nusliuogė nuo palangės, atsistojo priešais ir, matyt, praradusi viltį užuominomis duoti man suprasti, ko jai reikia, prabilo atvirai:
 
- Tai aš ir pagalvojau, kad gaus tėvas senelio palikimą, o pensijų banke turėjo nemenka suma prisikaupti, tai galėtų kiek investuoti į mano grožį. Žinoma, jei dar tu mane palaikysi.
 
Aš aiktelėjau: dukra, kuri gavo visą abiejų savo senelių palikimą (ir dar kokį) ir kuri su niekuo jo nepasidalijo, dabar nori atsiriekti dar vieną (ir, ko gero, liūto dalį). Kaip ji iš godumo ir nepaspringsta? Kaip ji gali save laikyti visatos bamba, kuriai turi būti atiduota viskas: ir tėvų, ir brolio meilė, nesidalijant net su kate, ir pinigai, ir visa, ko ji tik panori...
 
Dukra, matyt, mano tylėjimą suprato savaip – taip, kaip jai buvo patogiau:
 
- Na, juk sutarta? Sutarta?..
 
Dėl visa ko paklausiau:
 
- O tu žinai, kokia suma susidarė?
 
- Aš primečiau – jei kas mėnesį po pusantro tūkstančio, tai per tuos metus nuo močiutės mirties išeitų... - pradėjo skaičiuoti dukra nekaltai klapsėdama naiviomis akytėmis.
 
Skubiai ją nutraukiau.
 
- O tu žinai, kiek buvo išlaidų, kol senelis sirgo? - išrėkiau, nors ir suprasdama, kad mano klausimai tik retoriniai. - O ar paskaičiavai, kad tuos mėnesius, kol jis buvo slaugos namuose, niekas pensijos nemokėjo?
 
- Kaip nemokėjo? Kaip nemokėjo? - apstulbo gobšuolė. - Turėjo mokėti!
 
- Pagal įstatymus nemokėjo, - atsakiau taikiai ir tyliau. - Pagal įstatymus. O išlaidas surašiau pagal sąskaitas ir čekius.
 
Ir atitraukusi stalčių išėmiau juodąją užrašų knygelę su visu pluoštu popierėlių. Dukra nepatikliai paėmė iš mano rankų tą „buhalteriją“, pasklaidė murmėdama: „Slaugytoja... slaugytoja... sauskelnės... vaistai... slaugytoja... tomografija...“ ir skubiai atsivertė paskutinį puslapį, kad pamatytų sumą. O pamačiusi išblyško ir jau visai normaliu balsu pasakė:
 
- Vadinasi, tiek... O tie du skaičiai reiškia, kiek išleidai tu ir tėtis?
 
Linktelėjau galva - komentuoti nebebuvo noro, nes prieš porą dienų, kai savo būsimus turtus beskaičiuojančiam vyrui pateikiau šią sąskaitą, tai tokių komentarų prisiklausiau, tokių...
 
- Tai, vadinasi, tėvas yra tavo skolininkas? - nepakeldama mano tylėjimo garsiai ir griežtai pasiteiravo dukra.
 
Vėl linktelėjau.
 
Tačiau dukra neatstojo:
 
- Ar tau neatrodo, kad tai neteisinga tėvo atžvilgiu?
 
- Kodėl? - jau nuoširdžiai nustebau.
 
- Nes jei tu mylėtum tėvą, tai jokios skolos iš jo nereikalautum! 
 
- O kodėl neturėčiau? - pradėjau pykti ir automatiškai išjungiau viryklę. - Kad tau pinigus atiduotų?
 
- Aššš... aššš... visai ne apie tai, - dar labiau pakėlė balsą dukra.
 
Bet ačiū Dievui, matyt, išgirdęs riksmus pasirodė Ralistas ir skandalistę paėmė už rankos:
 
- Važiuojam namo, važiuojam jau.
 
Dukra, nors ir keista, paklusniai pasuko durų link, o Ralistas kaip suokalbininkas man pamerkė kaire akimi ir atsilikęs nuo žmonos žingsniu nusekė iš paskos...
 
Lilitė  

Į viršų