facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Ričardas JAKUTIS

Vienos balius vėl atgaivino elito temą. Kai bičiuliui prasitariau, jog penktadieniui ruošiu tekstą apie elitą, tas leptelėjo: „Tik tu gali rašyti apie tai, ko nėra“.

Elitas – tai kažkoks nuo savo didumo pasviręs žodis. Tarptautinių žodžių žodyne rašoma, kad elitas - tai, kas geriausia, kuo išsiskiriame iš aplinkos (pranc. Elite – geriausias, rinktinis). Tiesa, XVII a. atsiradęs žodis „elitas“ buvo naudojamas vertingoms prekėms apibūdinti. XIX a. šis žodis imtas taikyti kalbant apie žmones.

Lietuvos elito išskirtinumas - įspūdingi finansai. Lietuviškame pasaulyje elitui priskiriami materialinių vertybių atstovai: verslininkai, oligarchai, politikai (taip pat ir Rusijoje – niekaip nuo jos nenutolstame). O juk iš tikro elitu turėtų būti vadinamas kūrybiškiausias visuomenės sluoksnis - poetai, mokslininkai, dvasininkai, subtiliausių vertybių atstovai, kūrėjai. Mūsų visuomenei vertėtų išgryninti elito sąvoką, kad jam būtų priskiriami žmonės pagal jų kūrybą ir darbą, atliktą dėl kitų.

Lietuvos elitas buvo naikinamas dešimtmečius ir net šimtmečius: 1831 ir 1863 m. sukilimai, po kurių - represija, tremtis, Vilniaus universiteto uždarymas 1832 m., pagaliau po 1940 m. - vėl okupacija, represija, masinė emigracija, deportacija. Lietuvos elitas nuo to nukentėjo labiausiai. Iš mūsų mažos tautos, nedidelės valstybės elito liko griuvėsiai, elito likučiai.

Apibendrinus 10 450 lietuvių biografijų, įtrauktų į didžiuosius žinynus „Kas yra kas Lietuvoje“, paaiškėjo, kad pirmoji įžymių žmonių karta yra kilusi iš kaimo, o iš miestų elito lopšiu laikytinas Kaunas. Šiame mieste gimė beveik 15 proc. labiausiai nusipelniusių šalies žmonių. Antrą vietą užima Vilnius – jį kaip gimimo vietą nurodė 10,75 proc. į biografijų žinynus įtrauktų šalies žmonių. Trečioje vietoje - Šiauliai! Iš mūsų miesto kilo 4,85 proc. žymių Lietuvos žmonių. Iš Panevėžio - 3,83 proc., o iš Klaipėdos - 3,21.

Yra žmonių, šventai įsitikinusių, kad jie priklauso elitui. Bet analitikai sako, kad dabar tikrąjį Lietuvos humanitarinės kultūros lygį parodantys žmonės gali būti suskaičiuojami ant pirštų. Žinoma, visur ir visuose sluoksniuose yra įvairių žmonių. Vis dėlto, pas mus elitas - iš bufetų, tad kilnumo ir gerų manierų nelabai yra iš ko pareikalauti. Lietuvos, kurioje vos trys milijonai gyventojų, elitas be valstybinės paramos neišsiverčia. Todėl Lietuvos elitas sunkiai integruojasi į pasaulinį elitą, kuris vadovaujasi kitomis taisyklėmis. Įdomu tik tai, kad mūsų elitas labai traukia šarlatanus. Toks tokį, taip sakant.

Elitinių žmonių draugijoje jaučiuosi nejaukiai. Prisimenu vieną tokį pasisėdėjimą. Žiūriu į veidus ir galvoju, ką čia pasakius. Pradėjau nuo to, kad negaliu pakęsti pseudointelektualių pokalbių, kuriuose maišosi klaidingos alegorijos ir didaktikos. Sakiau, jog tai savo psichologinių negalių išaukštinimas prikabinus jas prie globalinių problemų. Pastebėjau, jog manęs įdėmiai klausosi. Gerai skeliu - pagalvojau. Štai ką reiškia elitas, pagalvojau, tik taip tepasikalbėsi.

Kokias knygas skaito ar kokius filmus žiūri elitas? Pasikalbėjus su jais, paaiškėja, kad jie nieko neskaito ir nieko nežiūri. Bet jei ką paskaito, tai renkasi tuo metu garsų autorių ir, pavyzdžiui, skaitydami Haroldą Pinterį, jie jaudinasi ne dėl herojų likimo, o kremtasi, jei jų niekas nemato skaitant Pinterį.

Kai manęs klausia, kaip atskirti elitą, atsakau, jog tikrai ne iš aprangos kodo. Aišku, jeigu į pokylį gavote kvietimą, kuriame yra prierašas „black tie“, reiškia, kad apranga privalo būti paradinė: damos - su vakarinėmis suknelėmis, vyrai - su smokingais. Sako, jog išskirtinės aprangos tokiems vakarėliams reikia dėl to, kad atskirtume elitą. O ar kitaip jo neatskirsi? Pavyzdžiui, iš elgesio, gestų, iš kalbų...

Elito žmogus iš valdžios organizacijos tas, kuris paslaugus, priimantis ir išklausantis kiekvieną žmogų, sprendžiantis jo problemas. Jei tai privačios firmos vadas, tai tas, kurio darbuotojų atlyginimas ne 800 litų, bet ne mažiau 2000. Elito žmonės turėtų būti asmenybėmis. O asmenybės poveikis - nukreipti visus teisingu keliu. Deja.

Man keisti ir VIP vakarėliai, kai viskas dvelkia prabanga, o patiekiamas prastas vynas. Girdi, taurėse, o iš kokio butelio įpiltas, niekas nematys. Panašiai kaip ir verslininkai, nusipirkę prabangų automobilį ir į jį montuojantys dujų įrangą.

Elito gurmanai turi savo restoranus, savo patiekalus. Nors, būk tu išrankiausias elito gurmanas, bet kiekvienos tautos skrandis pripratęs prie savo regiono maisto. Mačiau geriančius konjaką „Hennessy“ ir užkandančius lašiniais. Cepelinai yra visai neblogai, svarbiausia tik jų nepateikti per vestuves ar penkiasdešimtmečio jubiliejų. Ar valgai austres ir midijas, kai niekas nemato? O gal tada kerti lašinius? Girdėjau, kad atskirti penkias rūšis lašinių - irgi menas. Ir tai tikra tiesa. Kodėl negalima gerti konjako iš butelio? Nepatirsi konjako skonio.

Kalbant apie įvairius vakarėlius, mano galva, nieko nėra bjauriau už lietuvį, kai jis ima vaidinti atvirą, kompleksų neturintį žmogų, atseit, pažvelkit – aš toks pat kaip ir anie iš Vakarų. „Aš turėjau gerą laiką“, - sako bent metus užsienyje pagyvenęs ir tėviškėn grįžęs lietuvis. Tokiais atvejais vis prisimenu genialią N. Gogolio Chlestakovo frazę: „O sriubą man garlaiviu atplukdo iš Paryžiaus, karštą, per 15 dienų. Kai atidengi, kvapas, kokio nėra gamtoje...“ Arba kito šio didžio rašytojo herojaus Bobčinskio prašymas įteikiant kyšį: „Kad praneštumėte ten, Sankt Peterburge, jog pasaulyje gyvena toksai Bobčinskis...“ Daugiau nieko.

Mūsų TV šou, kurių dalyviai, girdi, irgi elitas, derėtų pavadinti „Pavok kolegės kvepalus“, o dėl „Roberto Cavalli“, „Givenchy“, „Lamborgini“, „Emporio Armani“, „Gucci“ padirbinių įtariu, kad daugumoje Lietuvos prestižinių parduotuvių tokių pilna ir, deja, nėra galinčių juos atskirti nuo originalų. Aukštuomenės damos, seksualinių mažumų atstovai, būrėjos - viskas viename televizijos žurnale, kiekvienam po 15–20 minučių šlovės. „Gyvenimo būdo“ laidose pamaldžiu balsu aptarinėjami žmonių iškrypimai. Tačiau, geriau pagalvojus, komercinių televizijų laidos ir negali būti orientuotos į bent šiek tiek mąstantį žiūrovą. Komercijos misija - ugdyti vartotoją. Nors ir vėl - televizijos apeliuoja į kažkokį neegzistuojantį vidutinį lietuvį, kenčiantį nuo aiškiai išreikšto debilizmo. Draugas įbruko vieno komercinio banko lankstuką, kuriame rašoma kas bus, jeigu pinigus laikysi tame banke: „...pusryčiai į lovą, pabudimas grojant muzikai, rytiniai laikraščiai ant virtuvės stalo, draugų būrys prie baro, arbata prie citrinmedžio, patogus darbo stalas, pogulis prieš saulutę balkone, ramybės akimirka prie akvariumo, pietūs savo virtuvėje, skaitymas lovoje, poilsis karštoje vonioje, vakaras prie židinio, minkštas persiškas kilimas, krepšinio rungtynės namie, filmas per plazminį televizorių, draugiškos artimųjų šypsenos, naktis šilko pataluose, šokoladiniai ledai šaldytuve, rytinė mankšta priešais atvirą langą, nuosavas katinas ant sofos, siuvinėtos aksomo pagalvėlės, vyno taurė patogiai įsitaisius, mėgstamiausių įrašų kolekcija...“. „Mus kvailiais laiko!“ - piktinosi draugas.

Jums norisi būti elitu? Argi blogai trokšti atrodyti protingesniam, gražesniam, įdomesniam, nei esi? Mus visus valdo nenumaldomas noras patikti kitiems, sužibėti, padaryti pribloškiamą įspūdį. Atsirasti mūsų elite nėra sunku. Apsimeskite, kad perkate tik garsių dizainerių drabužius. Moterys, paskaitykite apie tuos dizainerius, kad nesusipainiotumėte, šiek tiek pasidomėkite skaitomiausių knygų ir žiūrimiausių kino filmų dešimtukais, ką kur rodo Nekrošius ir Koršunovas, ką Maskvoje veikia Tuminas. Vyrams prieš tai reikėtų susižinoti, koks verslas dabar madingiausias, kokių kompanijų akcijos geriausiai kotiruojamos Niujorko biržoje, sugalvoti kokį nors prašmatniai skambantį užsiėmimo pavadinimą, nepamirštant paminėti „inovacijų“, ir pirmyn į vakarėlį! Nebijokite skiesti nesąmonių, nes nėra tuose vakarėliuose tikrų žinovų ir niekas jūsų nedemaskuos: tikri verslininkai užsiėmę darbais ir laiko vakarėliuose nešvaisto.

Kai nėra gražių pavyzdžių, visi viską ima daryti atmestinai. Štai kad ir Tytuvėnų bažnyčios bei vienuolyno gaisras. Kai bet kaip išvedžiojami elektros laidai, trumpas sujungimas beveik neišvengiamas. Skaičiau, kad jau pasenusios tokių statinių priešgaisrinės apsaugos taisyklės. Bet niekam tai nerūpi. Sako, joms pakeisti reikia ištirti gaisrų praktiką. O praktikai reikia kokio dešimties gaisrų, nes kitaip nėra iš ko tirti. Gi buvo dar tik keli panašūs gaisrai. Medžiagos tyrimams per mažai. Dar skaičiau, kad estai neseniai naujomis priešgaisrinėmis taisyklėmis ėmė vadovautis. Reikia manyti, jos geros, nes ten bažnyčios nedega. Galima būtų jomis pasinaudoti, bet jos mums gali netikti, nes ten kitas tikėjimas.

Norisi, kad šalia žodžio „elitinis“ būtų tariamas žodis „padorus“. Elitas būtent ir turėtų skirtis iš kitų padorumu. Žodį „padorus“ neseniai girdėjau iš vienos moters lūpų. Tai protinga moteris, iš to paties dešimtmečio kaip ir aš. „Padorus“ - taip ji įvertino savo draugą. „Padorus“ – kažkas labai seno ir didingo, kažkur girdėta, bet šiandien nevartojama, na, kaip žirgų traukiama karieta. Supratau, kad pasakyti „padorus“, vadinasi, pasakyti viską. Nieko daugiau nepriduriant. Gaila, kad padorumas į politikų mokyklų programas neįtrauktas.

Padorumas, dvasingumas, šventumas, sąžiningumas, kuklumas, gėdos jausmas... Galima vardinti daug dorybių ir, deja, liūdnai konstatuoti, kad jomis šiandieninis pasaulis nebesivadovauja. Kalbant apie tų, kurie prie lovio, machinacijas, įsiminė nuomonė, jog visa tai todėl, kad pamirštos minėtos dorybės. Ričardo Gavelio personažas Leonas Ciparis „Jauno žmogaus memuaruose“ prisipažįsta „Aš visad buvau doras, tai buvo viena didžiųjų mano nelaimių“. Garbaus amžiaus žmonės dažnai primena apie anksčiau buvusį padorumą, o dabar, anot jų, visiems tik pinigai rūpi. Ar žodis „padorumas“ dar ką nors sako šiuolaikiniam žmogui? Ar šiandien apskritai dar įmanomas padorumas?

Kas tai yra padorumas? Manau, jog kaip mes besistengtume apibrėžti padorumą, apibrėžimas visad bus per siauras. O juk padorus turėtų būti kiekvienas. „Dora“ – senas gražus lietuviškas žodis. Tarptautiniu žodžiu, tai derėtų vadinti „morale“. Nors vargu ar toks tapatinimas yra teisingas. Moralė daugiau suprantama, kaip išorinis reikalavimas (svetimos valios primetimas, prievarta) veikti asmeniui pagal nustatytus įstatymus ar taisykles. Dorovės samprata labiau susijusi su vidinėmis asmens nuostatomis. Juk padorumas - ne tik moralės nuostatos.

Padorumo neapibrėši, bet žinai, kad tai jis. O jei ir bandytume padorumo sąvoką apibrėžti, tas apibrėžimas būtų gan siauras. Padorumas nėra atskirtas nuo žmogaus, jis - žmogaus gyvenimo būdas pagal tam tikrus principus (to nereikėtų sieti su pasirinkta ideologija). Padorumas susijęs su vertybiniais dalykais.

Padorumo sąvoką šiandien labiausiai plėtoja religijotyrininkai, jį net tapatindami su šventumu. Nors lyginti šventumo ir padorumo nederėtų. Šventumas tai kažkas jau labai daug, sunkiai pasiekiama, todėl tik vieną šventąjį ir teturime (Šv. Kazimierą). Padoriu irgi nelengva būti, bet, atrodo, labiau įmanoma negu šventu. Padorumas lietuvius tvirtino ir gelbėjo visų negandų laikotarpiu.

Kalbame apie padorumo krizę. Kada ji prasidėjo? Aišku – XX amžiuje (šiam amžiui daug negandų priskiriama, bet gali būti, kad XXI-ajam bus priskirta dar daugiau), antrojoje jo pusėje. Industrinės visuomenės susiformavimas, sparčiai išaugusi gamyba ir vartojimas, marksistinis ateizmas, F. Nyčė su „mirusiu Dievu“, regis, buvo tik užuominos apie tai, kas žmonijos padorumo laukia. Būti padoriu tarsi tapo nepopuliaru, o ir nėra lengva.

Senovės graikai teigė, kad žmogaus prigimtis yra dualistinė. Žmogaus sąžinėje yra gėrio ir blogio pradai. Šis priešingybių susidūrimas žmoguje sukelia moralinį konfliktą, kuris vėliau pavadintas „sąžinės graužimu“. Konfliktas kyla tik po sąlyčio su netvarka ar įstatymo pažeidimo. Romos filosofai – eklektikas Ciceronas ir stoikas Seneka – kalbėjo apie sąžinę kaip vidinį balsą, kaltinantį arba pateisinantį ir nurodantį, kaip reikia teisingai pasielgti. Jie teigė, kad laimingo gyvenimo sąlyga yra švari sąžinė. Šiuolaikinis požiūris į žmogų nepažengė toliau už graikų dualizmą. Pavyzdžiui, S. Freudas matė žmoguje du instinktus - libido (reprodukcijos ir kūrimo) ir mirties instinktą (vidinės destrukcijos, griovimo) - ir teigė, kad šis antrasis pradas žmogaus gyvenime visada vyrauja. Gėrio ir blogio kovą žmoguje puikiai aprašė apaštalas Paulius laiške romiečiams (Rom 7,15 ir toliau), kur vaizdžiai parodyta sąžinės balso ir gyvenimo tikrovės drama: „Aš nedarau gėrio, kurio trokštu, o darau blogį, kurio nenoriu.“

Nors sako, jog jei tu ne vidutiniokas, o asmenybė, nesibaimink - tave anksčiau ar vėliau išskirs iš minios. Berods 1990 metais į tuomet kylantį ir jau populiarų Vilniaus Jaunimo teatrą pasižiūrėti savo romano „Ilga kaip šimtmečiai diena“ inscenizacijos atvyko rašytojas Č. Aitmatovas. Sutapo, kad pažiūrėti šio teatro spektaklių buvo atvykęs ir garsus amerikiečių dramaturgas A. Mileris. Po spektaklio teatro fojė abu rašytojai šnekučiuojasi, juos filmuoja televizija, šalia apsivilkęs aptrintu megztuku sukinėjasi spektaklio režisierius E. Nekrošius. Jaunimo teatro fojė prietema, todėl televizijos operatorius, nepažindamas E. Nekrošiaus, įbruka jam į rankas šviestuvą, kad palaikytų ir pašviestų jam filmuojant. E. Nekrošius pildo operatoriaus prašymą - šviečia, o A. Mileris šnekučiuojasi su Č. Aitmatovu. A. Mileris sako: „Tavo romanas - kaip romanas, bet turi būti dėkingas režisieriui, kad jis taip puikiai įkūnijo tavo kūrinį scenoje. Kur tas Nekrošius? Noriu pamatyti tą genijų“. Kai visi susigaudė, kas yra kas, tuoj paėmė iš E. Nekrošiaus tą prožektorių ir garsusis dramaturgas apkabino jaunąjį režisierių.

Rašiau rašiau apie elitą, o nepaminėjau dar vienos elito savybės: elito žmonės mandagūs. Tad pabaigai senas anekdotas.

Važiuoja du piliečiai taksi ant užpakalinės sėdynės ir pasakoja vienas kitam atsitikimus. Vienas sako:

- Supranti, vakar buvau pas Rumbučius, tai tu įsivaizduoji, jie šampano į vyno taures įpylė. Nu, absurdas, supranti, kur mandagumas, kur talentas, kur geras skonis?

- Tai tu pas Rumbučius buvai, o kai aš buvau pas Petravičius, tai mes žuvį tik su viena šakute valgėm, supranti, po vieną šakutę prie žuvies padėjo. Siaubas, koks neišsiauklėjimas!

Taksistas klausė klausė šitų šnekų, tik staiga atsisuko:

- Vyrai, ar nieko baisaus, kad aš jums nugarą atsukęs važiuoju?

Į viršų