facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Jau pusę dienos vykdžiau boso užduotį – surašyti tokį laišką, kuriame „ne“ būtų pateiktas kuo diplomatiškiau... Rašiau, tryniau, vėl rašiau, vėl tryniau...

Ir pykau ant viso pasaulio. Pirmiausia, žinoma, ant boso – juk tokį laišką turėtų jis regzti, o ne aš. Negi aš kokia telepatė, kad žinočiau, ko jis nori.

Pykau ant kolegų, kurie vis lakstė, klegėjo koridoriuje ir blaškė man dėmesį. Kažkaip anksčiau nebuvau pastebėjusi, kad taip kas triukšmautų. Net buvo kilęs noras išpulti pro duris ir užrėkti: „Tylos!!!“

Bet neišpuoliau, neužrėkiau – rašiau, rašiau...

Galop kažką surezgiau, atspausdinau ir patraukiau pas bosą – arba pasirašo, arba pats rašo.

Keista, bet koridoriuje nieko nesutikau – tik grupelę kolegių paklaikusiomis akimis pas sekretorę Reginą, kuri, kaip sakoma, kabėjo ant laido.

Regina mane pamačiusi telefono ragelį atitraukė nuo ausies ir jau norėjo kažką sakyti, bet aš nebuvau tam nusiteikusi – nėriau į boso kabinetą.

- Galutinis variantas, - pareiškiau jam tiesiai ir pakišau lapelį po nosim. - Viskas – mano fantazija išseko!

- Kam taip griežtai? - lyg ir nusistebėjo bosas. - Žmogaus fantazijos gelmių dar niekam nepavyko išmatuoti...

- Ar gerai? - paklausiau, nes nebuvau nusiteikusi klausytis jo filosofinių pamąstymų. - Aš laisva?

- Kaip vėjas, - sumurmėjo bosas pasirašydamas. - Paduok Reginai – tegul siunčia per kurjerį. Aišku, jei dabar ji tam nusiteikusi.

Čiupau lapelį ir su palengvėjimu atsidususi puoliau į sekretoriatą – tegul tik pabando sekretorė būti nenusiteikusi...

Regina laišką paėmė kairiąja, nes dešiniąja ranka vis dar laikė telefono ragelį, o apmažėjęs kolegių būrelis šalia jos jau buvo perbalęs.

- Ir kas čia daros? - pasmalsavau jau eidama lauk. - Kuri nors milijoną išlošėte? 

- Ne-a, - papurtė galvą Regina, tebelaukianti kažkokio išganingo balso iš telefono, - ne-a... Ritutė... Ritutė...

- Ir ką šįkart toji Ritutė? - mečiau atžagariai ir kaipmat pasigailėjau.

Visos keturios bendradarbės apsipylė ašaromis ir pravebleno: „Atrodo, mirė... miršta...“

Pirmoji mintis, tą sekundę man dingtelėjusi, – mane mausto. Na, kaip gali nė trisdešimties nesulaukusi pana taip imti be niekur nieko ir mirti? Tad stovėjau prieš visas ir laukiau, kol apsimetėlės liausis išsidirbinėti...

Nesulaukiau. Grįžau atgal tuos kelis žingsnius ir abiem rankom atsirėmiau į Reginos stalą. „Paaiškinkite, kas čia darosi“, - paprašiau tokiu užkimusiu balsu, kad rodės, jog ir pati tuoj pravirksiu.

Viena per kitą moteriškės pradėjo pasakoti. Jei praleistume spalvingas ir emocingas detales, viskas vyko taip. Rita, atėjusi į darbą net neįsijungė kompiuterio, kurį laiką sėdėjo nejudėdama, paskui atsistojo išeiti pasakiusi: „Man bloga...“ ir susmuko be sąmonės.

Kolegės, aišku, ją apipuolė, pradėjo gaivinti, bet nei šaltas vanduo, nei paplekšnojimai per skruostus nepadėjo – Rita nekrutėjo, nekvėpavo ir matėsi tik balti akių obuoliai. Moteriškės tuoj pradėjo skambinti greitajai, kelti sumaištį, lakstyti ir, kaip įtariu, nemokšiškai daryti dirbtinį kvėpavimą.

Nepadėjo ir tai – greitajai atvažiavus Rita atrodė visai prastai, kad gydytoja ar felčerė čia pat ant grindų pradėjo leisti vaistus, naudoti elektrošoką. Kartą, kitą... Be rezultatų.   

Galop ją išsivežė.

Tada moteriškės pradėjo ieškoti Ritos telefono, kad paskambintų jos gyvenimo draugui, bet ilgai negalėjo rasti. O kai rado, matyt, nepajėgė prisiminti to draugo vardo. Tai kurį laiką tyrinėjo visus vyriškus vardus telefone (o jų buvo ne tiek mažai), paskui keliems skambino, kol galų gale pataikė.

„Mes jau nebe kartu, - išklausęs isterišką pasakojimą apie Ritą pasakė, kaip pasirodo, eksdraugas ir   patarė: - Skambinkite jos motinai“.

Ir nepasakęs nei motinos telefono, nei pavardės išsijungė.

Moteriškės žiauriai pasipiktino beširdžiu, bet negalėdamos priskambinti vargšelės motinai (toji buvo antrą kartą ištekėjusi – vadinasi, jos buvo visai kitokia pavardė) pradėjo lakstyti bandydamos atrasti ką nors firmoje, su kuo Rita būtų daugiau bendravusi. Veltui.

Ėmė skambinti į ligoninę, bet irgi veltui – informacija teikiama tik artimiesiems... Beliko paskutinė viltis – sekretorė Regina, kuri mokėjo pralaužti bet kokias užtvaras. Tik šįsyk irgi ne per sėkmingiausiai – pažįstama slaugytoja ne ką tegalėjo pasakyti apie Ritos būklę. Moterys jau beveik nuleido nosis – miršta...

Besiklausant man šiurpo oda, kilo kažkoks nesąmoningas pyktis – pati, ji pati kalta... Bet, aišku, garsiai to nepasakiau ir lėtai grįžau į kabinetą. Išgėriau pravėsusios arbatos likučius iš termoso ir nusprendžiau dirbti, juk šiaip ar taip - kažką reikėjo daryti.

Bet nesidarė. Ėmiau prisiminti, kaip prieš bene pusantrų metų Rita atėjo dirbti – tokia ilgakojė Barbė, kaip kažkuri iš kolegių pagiežingai pavadino.

Darbuotoja ji buvo iš gerųjų, nors nebendraujanti, uždara. Sėdėdavo prie savo kompiuterio nepakildama net per pietų pertrauką – prašydavo kurios kolegės parnešti jai patį mažiausią indelį mišrainės iš prekybos centro. Apskritai retai kam tekdavo Ritą pamatyti stovinčią, o dar rečiau – einančią. Kai pamatydavo kas, apstulbdavo – tokia gražuolė...

Iš pradžių stulbau ir aš – vis maniau, kad Rita nori padaryti įspūdį, kad apskritai yra labai nemaloni, pasipūtusi persona.

Vėliau gan retai užeidama į kabinetą, kur sėdėjo Rita, atkreipiau dėmesį, kad ji ne tokia jau ir ilgakojė – dešimt ar dvylika centimetrų pridėdavo superaukštakulniai, kuriuos slėpė kelnės. Tai dėl jų ji nepakildavo nuo kėdės – su tokiais nepaeiti. O ir Ritos kaulų struktūra buvo gana stambi – visai ne barbiška, tad lieknutė ji atrodė tik todėl, kad, ko gero, per dieną suvalgydavo tą porą šaukštų kolegės atneštos mišrainės. Ir santūri buvo todėl, kad neturėjo bendravimui jėgų.

Prieš porą mėnesių išeidama iš darbo pastebėjau, kaip Rita, pusiau pakibusi ant savo draugo, sunkiai kilnojo kojas automobilio aikštelės link. Tada dar pamaniau: bus tau per ledą vaikščioti superaukštakulniais...

O kaip kitaip? Juk nė į galvą negalėjo ateiti mintis, kad toli gražu ne paaugliško amžiaus moteris galėtų taip save žudyti.

Dabar jaučiausi bjauriai: Ritos ir gailėjausi, ir ant jos pykau, ir jaučiau didelę gėdą, net kaltę, kad viską mačiau ir nieko nedariau...

Ūmai kilo noras paskambinti tam maloniam uošvį gydžiusiam daktarui ir paklausti, gal ką galėtų sužinoti apie Ritą. Paėmiau telefoną, susiradau gydytojo pavardę ir... nepaskambinau. Išsigandau išgirsianti nemalonią žinią. Tegul ją sužino Regina. Arba kas nors kitas...

Lilitė

Į viršų