facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Ar bosas pykstasi su žmona, ar žmona - su juo (o tai ne viena ir tas pat), nežinau, bet jau jau gana seniai boso žmona nesirodo firmoje. Tiesą sakant, nelabai kas jos ir pasigedo. Juolab kad čia ir taip įdomu.

Bosas kelis mėnesius rodė itin padidintą dėmesį vienai iš darbuotojų – tokiai keturiasdešimtmetei pelytei, kuri dėl to net akimi nemirktelėjo, tad visiems kalbų ir apkalbų dar ir kaip užteko. Ypač po to, kai prieš mėnesį toji pelytė padavė prašymą išeiti iš darbo, o išėjusi metė vyrą su vaiku ir išrūko į Vokietiją pas meilužį.

Tasai meilužis, pasirodo, prieš kiek laiko buvo vienas iš mūsų jaunųjų vadybininkų, kurie keitėsi kas kelis mėnesius, kad mes net nespėjome nei jo vardo, nei veido įsidėmėti. O pelytė įsidėmėjo!

Ir dar kaip!

Na, po to koks erzelis buvo: visi apšnekėjo buvusią kolegę – šaipėsi ir smerkė, o jaunesniosios darbuotojos pasitempė ir vėl pradėjo lįsti bosui į akis. Tik tas buvo juodesnis už naktį – matyt, jautėsi labai įžeistas, ir bent kol kas moteriškių nepastebėjo...

Ar apie visus tuos dalykus žinojo boso žmona, neaišku, nors manau, kad „geradarių“ skundikų netrūko. Tačiau moteriškė firmoje nesirodė ir kaip įpratusi viešai santykių nei su vyru, nei su galima varžove nesiaiškino.

Todėl kai po šeštadieninio nesėkmingo mudviejų su Metaliste bėgiojimo po batų parduotuves (Visur tik praėjusio-užpraėjusio sezonų senienos! Tikra katastrofa!!!) gaivinomės apelsinų sultimis pamėgtoje kavinukėje prie lango, mane užkalbino boso žmona, aš kiek suglumau, bet pakviečiau prisėsti šalia.

- Ach kaip gerai, kad judvi sutikau, - apsidžiaugė bosienė. - Man taip reikia gero patarimo.

- Kodėl gi ne, - Metalistė kaip visada buvo tiesmuka, - patarimai nieko nekainuoja. Tai koks reikalas?

- Tuoj, tuok – aš tik užsisakysiu kavos, - bosienė pamojo padavėjai. - O judvi ką gersite?

- Nieko, nieko, - papurtė galvą už abi Metalistė, akivaizdžiai norėdama kuo greičiau patarti ir pratęsti žiauriai įdomias diskusijas apie pavasario-vasaros sezono naujoves.

Bosienė neskubėdama gurkštelėjo vandens ir labai susirūpinusiu balsu galų gale paklausė:   

- Ar tiesa, kad prie platformų tinka tik kelnės iki kauliukų?

- Oi! - riktelėjo Metalistė. - Kas jums tai sakė?! Tinka ir gėlėtos tradicinės suknelės, ir sijonėliai – tik, žinoma, ne tradicinių, banalių formų!

Bosienė tuoj užklausė, kokios tos nebanalios formos, Metalistė išpylė visą krūvą informacijos, matyt, išskaitytos internete ar kokiuose žurnaluose, tada jos dar kažko paklausė...

Aš visą laiką tylėjau ir džiaugiausi, kad bosienė neužklupo manęs vienos, kad man neteko atsakinėti į tikrai ją dominančius klausimus.

Po pusvalandžio Metalistė su bosiene jau buvo pasikeitusios visa įmanoma informacija, o aš išgėrusi porą stiklinių sulčių, tad suskubau atsisveikinti su abiem – girdi, malonumai malonumais, o namuose darbai laukia...

Bosienė akivaizdžiai tuo mano skubėjimu nusivylė, o Metalistė nustebo – juk ruošiamės tęsti žygį po parduotuves iki vakaro, bet ačiū Dievui, to garsiai nepasakė.

Taigi mes išsiskirstėme, bet po pusvalandžio Metalistė man paskambino ir pasidomėjo:

- Kodėl tu tokia nedraugiška? Ji – visai maloni moteris.

- Maloni, - sutikau, - bet aš ne savižudė, kad darbą maišyčiau su asmeniniu gyvenimu.

- Kaip tai? - nesuprato Metalistė.

- O taip, yra tokia demarkacinė linija mano gyvenime: vienoje pusėje jos - darbas, bosas, jo žmona, jo vaikai, kolegos, jų antrosios pusės ir jų vaikai, kitoje  - mano vaikai, mano vyras, mano vaikai, mano draugai... - paaiškinau.

- Eik jau, - nustebo Metalistė, - taip nebūna... 

- Būna, - nenusileidau. - Bent aš stengiuosi tos linijos neperžengti.

- Tada, tikiuosi, tu man atleisi – aš ją pakviečiau į mūsų kompaniją Atvelykio vakarienės, -  pasakė Metalistė ir skubiai išjungė telefoną, kad aš nesuspėčiau paprieštarauti.

Nors prieštarauti jau buvo per vėlu – kas padaryta, tas padaryta. Negi dabar dėl to aš geriausią savo draugę išstumsiu į kitą demarkacinės linijos pusę?

Lilitė    

Į viršų