Jei prieš savaitę vėlų vakarą nebūtų tekę lėkti į prie namų esančią parduotuvėlę puskepalio duonos ir grįžti be nieko, nes kaip tyčia grynųjų neturėjau, o banko kortelių kažkodėl nepriėmė, tai kitą dieną nebūčiau stabtelėjusi prie bankomato pasiimti poros šimtų tokiems nenuspėjamiems atvejams.

Bet kai teko keliolika minučių pastovėti eilėje ir dar skersvėjuose, nusprendžiau nesismulkinti – ir išsiėmiau visą tūkstantį.

 

O sugriebusi pluoštą šimtinių automatiškai pradėjau jas skaičiuoti nekreipdama dėmesio į nekantraujančiųjų už nugaros piktas replikas ir tik perskaičiavusi dešimt banknotų susidėjau į rankinę. Kai dieną ar dvi grynųjų neprireikė, tai visas dešimt (automatiškai perskaičiavusi!) įdėjau į naminių išlaidų dėžutę virtuvės stalčiuje. 

 

Ir kai vieną vakarą namo bendrijos pirmininkė pasitikusi mane laiptinėje pranešė, kad pakeista elektros skydinės kažkokia detalė, tad reikia skubiai atnešti po dvidešimtinę, pradariau stalčių ir... suglumau.

 

Metalinė dėžutė, kurios dangtelio niekada neužspausdavau, nes paskui pati jos negalėdavau atidaryti, buvo uždaryta. Bet dar nieko bloga nepagalvojau – tik nunešiau dėžutę vyrui į svetainę. Tas kiek paurzgė – kam, girdi, man ta seniena, dėl kurios jis minutei turi nutraukti savo rimtą veiklą (televizoriaus pultelio spaudinėjimą!), bet vargais negalais grynųjų saugyklą atidarė. 

 

Vis dėlto tam ir vyrui prireikė nemenkų pastangų – dėžutė išsprūdo jam iš rankų, banknotai nuskriejo į visas puses, keli rakteliai nudzingsėjo po staleliu, o cinamono lazdelė, nežinia kodėl įsikūrusi jai visai netinkamoje vietoje, plumptelėjo į vyro arbatos puoduką.

 

Vyras labiausiai pasipiktino būtent lazdele ir, kol aš skubėdama rankiojau išsimėčiusius daiktus, pradėjo bambėti, kad dabar jam teks atsikelti nuo sofos, nueiti į virtuvę ir vėl plikytis arbatą, nes jo kvailė žmona saugo visokį šlamštą kaip lobį...

 

Aš neatsikirtau, nes surinkusi, rodos, visus banknotus vieno vis dėlto pasigedau - kaip beskaičiavau: devynios kupiūros, ir viskas... Dar kartą prašliaužiau grindimis ir net kreipdama dėmesio į jau perpykusį vyrą priverčiau jį pasikelti nuo sofos. Dešimtasis banknotas taip ir neatsirado. Dematerializavosi...

 

Ištirpo... Išnyko...

 

Nepraradusi vilties, kad pinigas vis dėlto atsiras, dėžutę įdėjau į stalčių ir užplikiau arbatos: abiem su vyru nervus raminamosios. Kad vyras būtų paėmęs šimtinę – negalėjo būti nė kalbos, pagalvojau gerdama arbatą: viena, jis neturi tokios mados, o antra, nė nežino, kur naminėms išlaidoms skirti pinigai laikomi. Trumpai sakant, nusprendžiau, kad kupiūra kažkur užsimetė ir per savaitgalinį tvarkymą pati atsiras.

 

Tačiau kažkoks nejaukumo, suglumimo jausmas nepraėjo, nors ir kiek raminausi: aš juk dėžutės tai neužspaudžiau... 

 

O kadangi per to vakaro peripetijas užmiršau dvidešimtinę bendrijai nunešti, kitą vakarą prisistatė pati pirmininkė labai nepatenkinta, kad teko lipti į ketvirtą aukštą, kai pati gyvena kitoje laiptinėje irgi ketvirtajame aukšte...

 

Aš kaip mat nuskuodžiau į virtuvę, atidariau stalčių, ištraukiau ant stalo įrankių padėklą, o paskui ir dėžutę. Ištraukiau vieną kupiūrą ir jau bebuvau einanti į prieškambarį, kur nekantravo moteriškė, bet kažkodėl sugrįžau atgal ir automatiškai perskaičiavau visus pinigus. 

 

Su tuo banknotu, kurį laikiau rankose – buvo aštuoni... Sudėliojau šimtines ant stalo po vieną ir kiekvieną durdama pirštu suskaičiavau – aštuonios... Pažiūrėjau į stalčių – nėra banknoto, pažiūrėjau į dėžutę – nėra...

 

Paskui į virtuvę atėjo jau raudona iš pykčio pirmininkė ir, radusi mane sėdinčią prieš banknotais nudėliotą stalą, pasakė kažką panašaus: „Taip sunku su pinigais išsiskirti?..“ Aš vis dar nesąmoningos būsenos padaviau jai nuo stalo kupiūrą, ji man - grąžą iš didelės raudonos piniginės, lapą pasirašyti...

Kiek taip išsėdėjau – nežinau. Atsitokėjau miegamajame, lovoje, su dėžute prie kairiojo šono ir su septyniomis šimtinėmis, penkiasdešimtine, dvidešimtine ir dešimtine prie dešiniojo... 

 

Ir su mintimis galvoje, kad kreiptis į policiją beprasmiška – sakys, namiškių darbas, klausti vyro, ar nepaėmė, - dar beprasmiškiau, nes koks bjaurybė jis bebūtų, bet tikrai ne kleptomanas. Neišmaniau,  kaip būčiau galėjusi surengti pasalą kažkokiems vagišiams bildukams... Na, juk tik anapusinės jėgos galėjo įeiti į butą pro užrakintas duris.

 

Ir tada ūmai nušvito - prisiminiau per uošvio laidotuves dukros pamestą buto raktų komplektą. Dėl įvairiausių rūpesčių tuomet raktus kaip mat pamiršome ir, ko gero, jei ne kažkokie šimtinių mėgėjai, taip niekada ir nebūtume prisiminę...

 

Pusbalsiu kartodama: „Reikia pakeisti spynas... reikia pakeisti spynas...“ nuėjau į virtuvę pasiimti juodosios knygelės, kur buvo surašyti visi įmanomi meistrai: elektrikai, santechnikai, staliai... 

 

Ir vienas spynų meistras sutiko skubiai visus užraktus pakeisti patentuotais. Na, kaip tik už likusias septynias šimtines ir vieną penkiasdešimtinę...

 

Lilitė