Nors atrodo jau seniai buvo ruoštasi kelionei – ir pradėta pakuotis, ir reikalingų daiktų sąrašai surašyti, bet vis tiek paskutinę dieną namuose buvo

tikras beprotnamis. Ir ne tik namuose...

Vyras, atostogaujantis jau trečią dieną, nuo pat ryto sėdo prie kompiuterio ir nė krust.

Tik retkarčiais garsiai sušukdavo: „O ten dar vasara! Ar įdėjai mano baltas kelnes?..“ Po kiek laiko: „Kada gi baigsi kuistis? Nė naujienų negaliu ramiai perskaityti!“  Paskui - „Užteks čia tau trankytis – galėtum ir ko užkąsti padaryti...“

Ir galop, kai jau visi rūbai, batai, neseserai, suvenyrai ir dar galybė įvairiausių būtinų daiktelių buvo tvarkingai išdėlioti ant dvigulės lovos, bet dar nesupakuoti, vyras pakilo nuo kompiuterio, kad praneštų žinią, kuri tik jam buvo naujiena: „Jie ten išprotėjo! Lėktuvo bilietai ten ir atgal - po tris tūkstančius!“

Bepajėgiau tik suurgzti – tai toks dėkingumas, kad sūnus jam, man ir mano mamai nupirko geriausius bilietus!..

Eilinis skandalas vis dėlto neįsiplieskė – man paskambino iš darbo: girdi, skubiai atvyk – paaiškink, kas ten ir kaip daryti. Ir mano  mintys kaip mat persijungė: ar tyčia taip daro... Juk du kartus viską paaiškinau, o paskui ir surašiau, ką daryti!

Bet sukandusi dantis  nuvažiavau – jau geriau pačiai padaryti, nei dar kartą aiškinti.

Darbe pasijutau kiek nejaukiai: įspūdis toks, kad visi pavydi, jog aš jau atostogauju, kai kitiems tenka dirbti. Ir net sulaukiau replikų – nėra ko čia atostogaujant darbe rodytis, nebent aš norinti pasirodyti nepakeičiama ar bosui įtikti...

Ach, kaip norėjosi atsikirsti, kaip norėjosi... Bet susivaldžiau ir, ką reikėjo padaryti, padariau.

Grįždama namo užsukau pas mamą – ji kuo ramiausiai gėrė arbatą su sausainiais įsijungusi skypą, o jos ratuotas lagaminas jau tvarkingai stovėjo prieškambaryje.

- Mama, ar ne per daug daiktų vežatės? - atsargiai pasidomėjau, nes lagaminas buvo sulig mama dydžio.

- Kur jau, - atsakė mama neatsitraukdama nuo kompiuteriuko, - juk mes po to tiesiai į Lisaboną... 

- Kas tie „mes“? - nustebau sėsdamasi šalia.

- Negi aš tau nieko nepasakojau? - akivaizdžiai apsimetė nustebusi mama. - Na, tiesiog kompanionas... toks...

- Koks? - jau degiau smalsumu. - Kas jis?

- O tau kas? - mama nesiruošė nieko aiškinti. - Aš jau, galima sakyti, keliskart daugiau nei pilnametė!

Ir pabandė išjungti skypą, bet tuo metu ekrane pasirodė prakaulaus senio veidas...

Sunerimusi mama pažvelgė man į akis, kiek pasimuistė ir pasakė:

- O tau ar ne laikas namo? Juk tikriausiai turi dar kas veikti...

Žinoma, turėjau namie dar milijoną darbų, bet mama mane suintrigavo, tad įsėdusi į mašiną pirmiausia išsitraukiau telefoną.

Kiek pagalvojau, kam skambinti. Ir nusprendžiau - vis dėlto sūnui, nors ir nebuvo įprasta mūsų šeimoje ką nors trukdyti darbo metu.

Sūnus atsakė trumpai: taip, Morisas pakviestas į vestuves kaip senelės draugas, tad bus proga susipažinti ir viską patiems sužinoti. Ir apskritai poryt jis su visa šeima atskrisiąs, jei kas dar bus neaišku – paaiškinsiąs...

Namuose radau tokią netvarką, kad vos neapsižliumbiau: virtuvėje visi stalai apkrauti, miegamajame visi gražiai išdėlioti daiktai sujaukti, tad mamos reikalai kaip mat pasimiršo.

- Čia dabar kas? - užsipuoliau vyrą palaimintai išsitiesusį ant sofos prie televizorių. - Ką čia pridirbai?

- O ko tu išlėkei kaip akis išdegusi? Palikai mudu su Rainiuke be maisto, be nieko, - tingiai, nes matyt, gerai prisikirtęs atsiliepė vyras. - O čia dar televizoriaus pultelis dingo...

- Kaip galėjo dingti, jei be tavęs niekas jo į rankas paimti negali?! - rėžiau. - O kam dar reikėjo viską ant lovos suversti?

- Maniau, kad gal tu nusinešei... - sumurmėjo vyras ir palaimingai užmerkė akis.

Labai norėjau surasti pultelį, o suradusi sviesti vyrui į galvą, bet nebuvo kada – reikėjo pakuoti lagaminus, sudėti šiltesnius drabužius kelionei, nes juk skrisime iš rudens į vasarą.

Kol viską sutvarkiau, buvo pirma nakties. Galėjau prigulti tik trims valandoms.

Bet nespėjau akių sumerkti, kai pajutau kutenimą veide ir išgirdau keistus garsus – lyg verksmą, lyg inkštimą...

Uždegiau šviesą – ant lovos stovėjo persikreipusi Rainiukė ir vaitojo. Pirma mintis – ir vėl peršėrė! Antra – prasidėjo... Paglosčiau katei nugarą, trūkčiojantį pilvą, bet vaitojimas nesiliovė, o akys tebebuvo paklaikusios.

Nunešiau vargšelę į dėžę, paguldžiau ir pritūpusi šalia toliau glosčiau pilvelį... Kojos užtirpo, burna perdžiūvo, o Rainiukė tebesitampė.   

Pasirodė nepatenkintas vyras:

- Ko nemiegi? Ko čia šviesą žibini?

- Ji tuoj atsives – padedu, - sumurmėjau sėsdamasi ant grindų.

- Eik gult – atsirado, matai, kačių akušerė. Pati susitvarkys, - subambėjo vyras ir grįžo į lovą.

Žinoma, ir atsivedė. Bet tik tris, nors veterinarijos gydytojas buvo sakęs, kad turi būti keturi. Buvau tokia išvargusi ir tiek netekusi nuovokos, kad ėmiau ir paskambinau veterinarui trečią nakties:

- Sakėt, kad bus keturi, o yra trys...

- Moterie, - atsiliepė nepatenkintas vyriškas balsas, - aš ne rentgenas – galėjau ir apsiskaičiuoti...

Trys, tai trys, nurimau ir nuėjau virti kavos ir šilto lakalo Rainiukei.

Ketvirtą mes jau buvome pasiruošę kelionei. Tuo tuoj turėjo atvažiuoti Metalistė ir mus su mama ir visa manta nuvežti į Rygos oro uostą.

Laukiau jos su baime – ką ji pasakys, kad paliekame globoti ne vieną katę, o visą šeimyną.

Nerimavau ne be reikalo – Metalistė tiesiog pažaliavo iš pykčio, bet nutylėjo. Ir tylėjo visą kelią, tik mus išsodinusi prie oro uosto ir paimdama mūsų buto raktus iškošė:

- Na, tai jau ačiū – juk negalėsiu dabar tavo blusės vežtis namo, man reikės kraustytis į tavo namus.

Vargais negalais iškošiau:

- Atleisk...

- Teks... - atsiduso Metalistė ir nužvelgė į mane:  - Baisiai atrodai.

- Ai, išsimiegosiu lėktuve – iki Tel Avivo septynios valandos skrydžio... - pasakiau ne tiek jai, kiek sau.

 

Lilitė