Pusę pirmos galų gale galėjau ramiai atsisėsti ir kiek pailsinti kojas ir nervus prieš antrą išnešant uošvio karstą. Atsisėdau kažkaip kampu - ne tiek į karstą, o į suolus, tad mačiau didžiąją dalį sėdinčiųjų ir nemažai stovinčiųjų.
 
Užsimerkiau apgalvoti, ar jau viską, kas reikia, padariau. Rodos – viską: paskambinau į kavinę, kur buvo ruošiami gedulingi pietūs ir sutariau, kad jei atvyks ne šimtas pietaujančių, o daugiau, kavinėje atsiras ir maisto, ir vietos, su Romanu išdalijau į šermenis susirinkusiems lapelius su kavinės adresu ir planeliu, kaip patogiau tiesiai iš kapinių ten nuvykti, išlydėjau velionio brolį Joną su trimis jo paaugliais namo, kur laukė nepavaikštanti vaikų močiutė...
 
Vėl atsimerkiau, vėl pažiūrėjau į susirinkusias gimines ne gimines salėje ir vėl nusistebėjau, kiek jų daug. Tiek nebuvo nei per anytos laidotuves, nei kitų dviejų po jos mirusių giminaičių šermenis net kartu sudėjus...
 
Tikras taboras, pagalvojau, žvilgsniu perbėgdama per kai kuriuos nepažįstamus ar beveik nepažįstamus veidus, ypač jaunų moterų ar merginų... Kažkaip keista buvo matyti ne tik velionio, bet ir anytos, ir mano mamos, ir net prieš 15 metų mirusio savo tėvo giminaičius, su kurių dalimi dievaižin kada bebuvome kartu suėję.
 
Visi sėdėjo tylūs ir ramūs, nes, matyt, jau spėjo šimtą milijoninį kartą apkalbėti trumpai čia pabuvusį velionio brolį, jo šykštumą ir jo jauną šeimą, pasibaisėti, kad mano velionis uošvis mirė sūnaus ir marčios (ypač – marčios) neprižiūrimas, neslaugomas, o išvežtas į kažkokius slaugos namus, nors visų manymu, palikęs mums nedorėliams milžiniškus turtus...
 
Žvelgiau į susirinkusius, kol nesusidūriau su pykčio perkreiptu sesės veidu. Prieš porą valandų atvežta sesė demonstratyviai buvo atkišusi sugipsuotą koją ir demonstratyviau rodė savo neapykantą man, nes manė, kad tai aš paskundžiau ją mamai už nuodėmes, nors tai padarė jos jaunėlis sūnus...
Nukreipiau žvilgsnį į šoną, nors ir nesijaučiau kalta, ir vėl nusistebėjau, kiek čia daug įvairiausių žmonių...
 
Tiesiog kaip... kaip... kokiame margame tabore. O viskas prasidėjo prieš porą dienų, kai atskrido sūnus su visa šeima, su mama ir net Romanas su žmona, dvynėmis ir net vienos iš jų sužadėtiniu. 
 
Jau tada pradėjau nervintis, kur teks visus apgyvendinti, kaip pamaitinti. Tačiau Romanas nebūtų Romanas, jei apie viską nebūtų iš anksto pagalvojęs – jis jau buvo sutaręs su kažkokiu pažįstamu, kad šis kelioms dienoms užleis nuomojamą butą bulvare ir net išnuomojęs automobilį. Tad iš pradžių, kol uošvį tik šarvojo, man reikėjo rūpintis tik kuo visus pamaitinti ir čia padėjo Mačetė, atsiuntusi pagalbon savo namų tvarkytoją-tarnaitę-virėją-skalbėją viename asmeny...
 
Paskui pasirodė dukra su Ralistu ir rūpesčio prisidėjo, nes beveik iškart dukrelė pametė vienus mūsų buto raktus ir paskui teko nuolat dalytis dviem likusiais komplektais.
 
Kai uošvis jau buvo pašarvotas, pradėjo suvažiuoti giminės – senukus atvežę jų vaikai ar vaikaičiai po kelių minučių išlėkdavo savo keliais – į darbus, į mokslus ir rodėsi, kad bus laidotuvės kaip laidotuvės, tad aš užsakiau gedulingus pietus maždaug šešiasdešimčiai žmonių. Bet laidotuvių rytą prasidėjo toks važiavimas, toks važiavimas, kad jau automobiliai nebetilpo stovėjimo aikštelėje, o buvo sustatyti ir aplinkinėse gatvėse jau taip toli nuo gedulo namų, kad aš pradėjau panikuoti, nes privažiavo ir jaunesniųjų giminaičių, ir labai jaunų, kurie akivaizdžiai ruošėsi dalyvauti laidotuvėse.
 
Iš karto paskambinau į kavinę: girdi, vietas dvigubiname... Bet srautas nesiliovė ir aš jau garsiai pradėjau svarstyti, kodėl taip, kaip nėra buvę nė per vienas iki tol buvusias laidotuves: gal kad visi turėjo laiko savaitei nukėlus laidotuves susiderinti darbus, gal kad laidotuvės vyksta Vėlinių išvakarėse, kai visi turi progą aplankyti kapines, gal dar kas, ko aš net įsivaizduoti negalėjau...
 
Į mano žodžius vyras reagavo su olimpine ramybe – viskas išsispręs savaime, tai yra, tai turėsiu padaryti aš. Tik vienas Romanas ėmėsi man padėti ir sumanė, kad reikia visiems išdalyti lapelius su kavinės adresu ir važiavimo schema - žodžiu, kas nuspręs važiuoti, tas ir nuvažiuos.
 
Lyg ir viskas turėjo išsispręsti, bet vis dėlto jaučiausi kaip ant adatų, tad vėl pradėjau bėgioti akimis veidais, kol užkliuvau už... pala, pala velionio uošvio jaunystės draugo veido. Nuleidęs galvą ant krūtinės jis nuolat snaudė ir tik tada, kai naujausioji jo žmona – puošni it kalėdinė eglutė ir amžiumi labiau tinkanti savo vyrui į anūkes nei žmonas – kumštelėdavo, jis pakeldavo galvą, nieko nesuprantančiomis akimis apsižvalgydavo, nustebęs kilstelėdavo juodai dažytus antakius ir vėl čia pat užsnūsdavo... Nebent jo akys užkliūdavo už kurios jaunutės merginos veido ar figūros – tik tada ją ilgiau seniokas patyrinėdavo įdėmiu, gašliu žvilgsniu... Kažkodėl labai graudžiai atrodė tas besijauninantis ir savimi labai patenkintas žmogelis. Ūmai tarp sėdinčiųjų ir stovinčiųjų kilo bruzdesys – karsto link kaukšėjo rudus puskailinius ant pečių užsimetusi Kristina – sūnaus bendraklasė ir mano skolininkė. Priėjo, padėjo puokštę chrizantemų kojūgalyje ir porai minučių sustingo, o paskui akmeniniu veidu priėjo pareikšti namiškiams užuojautos. Kol Kristina artėjo prie manęs, kad glustelėtų žandu prie žando, aš akies krašteliu pastebėjau iš po dažytų antakių į ją mestą gašlų žvilgsnį. Bet labai trumpą – Kristina senioko skoniui jau buvo per sena...
 
Kristina spustelėjo man ranką, glustelėjo neprisiliesdama prie skruosto ir nekviesta įsispraudė į tarpelį tarp manęs ir dukros. O įsispraudusi sušnibždėjo man į ausį: „O žmoną tavo sūnus tai nekokią išsirinko... Bet atrodo, jos šeima turtinga...“ Ir kryptelėjo link Romano žmonos ir dvynių, apsigaubusių prašmatniais kailiniais.
 
Sureagavau akimirksniu: „Nedrįsk! Apie mano Gretą - kad nė žodžio...“ Kristina tiesiog pašoko ir tikrai nė žodžio netarusi nukaukšėjo durų link – vėl sukėlusi visuotinį sambrūzdį. Tik gal vienos kailiniuotos Romano moterys išliko aristokratiškai ramios.
 
Ir tada aš ūmai supratu, kodėl čia susirinko tiek giminių, ir tiek jaunų moterų – visi norėjo pasižiūrėti į prašmatnias viešnias, o gal ir su jomis palenktyniauti... 
 
Mintyse pradėjau kikenti - beprasmės pastangos. Ir galop nurimau: viskas sustyguota, iki karsto išnešimo tik ketvirtis valandos. Amžiną atilsį duok, Viešpatie, uošviui...
 
Lilitė
Į viršų