facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

 

 

Ričardas JAKUTIS      

 

Prieš keletą dienų bulvare sutikta moteris pagyrė manuosius tekstus ir paprašė: „Parašyk, ką manai apie dirbtinį apvaisinimą.“ Po kelių dienų dar viena moteris paprašė to paties, todėl pagalvojau, jog jei jau keletas žmonių siūlo temą...

Mane gąsdina žodis „dirbtinis“. Tuoj pagalvoju apie dirbtinį maistą, kuris skatina įvairiausius apsigimimus. Dirbtinio apvaisinimo klausimas kelia nevienareikšmis diskusijas. Atrodo, pagalba nevaisingiems sutuoktiniams, kurių Lietuvoje priskaičiuojama kelios dešimtys tūkstančių, yra kilnus mostas. Be abejo, niekas tokiai pagalbai negali prieštarauti: apvaisinimas turi vykti iš abiejų sutuoktinių - vyro ir žmonos - lytinių ląstelių, kitaip tariant, kad gimęs vaikas žinotų savo genetinius tėvus. Kažkaip nelabai mielas būtų trečiųjų asmenų lytinių ląstelių naudojimas apvaisinimui, paminant ir Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos ginamą prigimtinę vaiko teisę žinoti savo biologinius tėvus. Ypač viskas tampa dirbtina, jei apvaisinimo procesas skleidžiasi mėgintuvėlyje, bet ne moters kūne.

Nežinau, blogai tai ar gerai, bet bent aš tikiu likimu. Jeigu jau jums neskirta turėti vaikų, ką darysi. Matau tuomet tik vieną būdą – įsivaikinimą. Ir jūs būsite žmogiškai orūs, ir pamestiems vaikučiams padėsite. O visokie dirbtiniai dalykai priveda prie įvairiausių išsigimimų. Gamta nemėgsta kišimosi.

Tai tokia mano nuomonė. Kas prašė, pasakiau, o šiaip šį tekstą buvau sumąstęs skirti visai kitam dalykui – taupumui. Ką sumąsčiau, tą ir darysiu. Taupumas juk irgi žmogiškas, teigiamas reiškinys, kurio nereikia gėdytis. 

Skaičiau psichoterapeutų komentarus, jog yra panašumų tarp liguisto potraukio pirkti ir priklausomybės nuo azartinių žaidimų ar interneto, taip pat potraukio vartoti alkoholį, narkotikus bei valgymo sutrikimų. Liguistas noras pirkti įvairius daiktus, nepaisant poreikių ir biudžeto, vadinamas oniomanija (graikiškai onios - parduodama, mania - psichikos sutrikimas). Ilgalaikiai tyrimai leido mokslininkams padaryti įdomią išvadą, kad ši liga nevargina Rytų tautų – tai Vakarų visuomenės yda. Rytiečius veikiausiai apsaugo jiems būdinga išmintis ir gebėjimas taupyti.

„Laimės paslaptis yra ne noras turėti daugiau, o sugebėjimas džiaugtis turint mažiau”, – dar V amžiuje prieš Kristų mokė graikų filosofas Sokratas. „Tikiu, kad paprastas ir kuklus gyvenimas yra naudingas visiems ir dvasiškai, ir protiškai”, – 1930 metais antrino garsus fizikas Albertas Einšteinas. Šiandien šių mąstytojų žodžius nori nenori tenka prisiminti.

Daugiau pinigų galima turėti trim būdais: daugiau uždirbti, priversti pinigus dirbti arba tiesiog mažiau išleisti. Pirmieji du punktai reikalauja naujų įgūdžių ar žymiai daugiau pastangų, tuo tarpu taupymas yra paprastas metodas. 

Kiek lietuviai norėtų uždirbti? Pasirodo, pravestas net tyrimas. Pusė jame dalyvavusiųjų teigia, kad norėtų gauti 1000–2000 litų algos per mėnesį, 25 proc. respondentų norėtų uždirbti bent jau apie 1000 litų. Beveik 20 proc. respondentų svajonių atlyginimas būtų 2000–3000 litų per mėnesį, o vos keli procentai asmenų įvardijo, kad norėtų gauti nuo 3000 litų ir daugiau.

Atrodo, kad komercija išgriaus net paskutinius tikėjimo bastionus. Pavyzdžiui, jei katalikų tikėjimas išsiskyrusiesiems neleidžia tuoktis antrą kartą, tai yra išeitis – užsisakyti santuoką Šri Lankoje! Jau yra taip padariusių lietuvių. Brangu tai brangu, bet Dievas – vienas...

Kokių nors pinigų pasaulyje nei daugiau, nei mažiau. Jų yra tiek kiek yra. Nebepamenu, kas yra pasakęs, jog jie tik pereina – iš vienų rankų į kitas, iš vienų kišenių į kitas kišenes, iš vienų bankų persikrausto į kitus… Jeigu ko nors trūksta, tai tik mums, kitur – visko yra… Šiukšlių dėžėje dingsta du trečdaliai lietuvių pajamų. Maistas, būstas ir transportas neleidžia būti turtingiems.

Tūlas pasakys, girdi, mes ir toliau pirksime duoną, alų ir skalbiamuosius miltelius. Išties, statistika byloja, kad maistui, alkoholiui ir rūkalams mes išleidžiame 40 proc. savo pajamų, kai likusio Vakarų pasaulio gyventojai tam išleidžia tik 15 proc. Nieko negaliu pasakyti, kaip galima būtų mažiau išleisti skalbimo milteliams (turbūt neįmanoma, nebent perkant kuo kokybiškesnius miltelius, nes nors jie ir brangesni, bet sunaudojama jų ženkliai mažiau ir taip susitaupo), be duonos, aišku, irgi neapsieisime, nors kiek jos pasenusios irgi išmetame į šiukšlių konteinerius, bet štai dėl alkoholio ir rūkymo vertėtų rimtai susimąstyti. Po daugybę metų trukusio mūsų namų ūkio šaldytuvų, spintų didėjimo ir pilnėjimo, dabar turime susimąstyti, ką gi daryti: ar toliau juos pildyti, ar kažko atsisakyti? Žinokime, kad vartojimas smunka visame pasaulyje. Skaičiau, kad JAV vartojimas smuko net iki 1942 m. lygio. Gi nustebau statistika, jog lietuviai veik vis dar tiek pat išleidžia maisto produktams, alkoholiui, tabakui (sumažėjimas yra, bet ne tiek ženklus, kaip Vakarų pasaulyje), tačiau jau mažesnės išlaidos yra skiriamos kelionėms į užsienį, sportui ir pramogoms. O ar neturėtų būti atvirkščiai?

Finansų analitikai kuria taupymo taisykles. Štai ilgametis knygų serijos apie tai, ką, kur ir kaip pirkti redaktorius vokietis Heinzas Valdmiuleris pristato tokių taisyklių dešimtuką: kiekvieną mėnesį 10 proc. atidėti į „slaptą“ sąskaitą, nepirkti išsimokėtinai, sumažinti fiksuotas išlaidas, vesti namų ūkio knygą, į parduotuvę eiti tik su pirkinių sąrašu, maistą pirkti kartą per savaitę, nepasiduoti prekybininkų triukams, susidaryti išpardavimų kalendorių, atsisakyti spontaniškų pirkinių, pirkti tiesiai iš gamintojo.

Normaliame pasaulyje puikuotis ką tik įsigytu išskirtiniu automobiliu ar keliasdešimt tūkstančių litų kainavusiu prabangiu laikrodžiu – nuodėminga praeitis. „Jei gavęs atlyginimą pasijunti turtingas - niekada nebūsi turtingas“, - verta dėmesio mintis. Svarbiausia – gavus atlyginimą neužsukti į jokią parduotuvę. Norint taupyti – tiesiog reikia taupyti. Mano galva, jokie gyvenimo būdo psichologai čia nepadės. Sėkmės „mokytojai“, sukuria savo mokiniams iliuzijų pasaulį, o patys gyvena realiame gyvenime, už tų pačių mokinių sugeneruotus pinigus. Ar niekad nesusimąstėt, kodėl pranašai neišlošia loterijose? O ar norit sužinoti kaip uždirbti milijoną per 3-ejus metus? Norint uždirbti milijoną per 3-ejus metus, reikia pradėti vesti seminarų ciklą „Kaip uždirbti milijoną per 3-ejus metus“.

Pinigais aptekusių ir kairėn dešinėn juos švaistančių turtuolių įvaizdis – tik rinkodaros triukas, skatinantis paprastus žmogelius rinktis prabangos prekes (čia nekalbu apie momentinius milijonierius). Kuo daugiau pinigų išleisi, tuo arčiau milijonierių pasijusi? O tikrieji turtuoliai yra taupūs. Gyvena iš pastovių pajamų, kruopščiai planuoja biudžetą, o savo finansinę sėkmę matuoja ne pajamomis, o nuosavybe. Milijonierių žmonos? Pasirodo, jos dar taupesnės. Kartais iki šykštumo. Rinkdamas šiam tekstui medžiagą, užtikau daug įdomių faktų. Pasirodo, pusė milijonierių niekada gyvenime nemokėjo daugiau nei 399 dolerius už kostiumą, 140 dolerių už batų porą, 235 dolerius už rankinį laikrodį. 10 proc. visų milijonierių niekada sau neleido nusipirkti kostiumo, kainuojančio daugiau nei 195 doleriai. 50 proc. milijonierių už savo paskutinę mašiną nemokėjo daugiau nei 24 800 dolerių. Dauguma jų vairuoja toli gražu ne prestižines mašinas, o daugiau nei trečdalis jaučia potraukį naudotoms transporto priemonėms. Klasikiniai milijonieriai retai perka naujų baldų, verčiau restauruoja senuosius. Jie niekada neužsisakinėja prekių telefonu, atiduoda taisyti batus, naudojasi nuolaidų kuponais, nepirkinėja menkniekių, o investuoja į stambius ir vertingus pirkinius. Kitaip tariant, gyvena prasčiau, nei jiems leistų galimybės. Pavyzdžiui, garsusis milijardierius Donaldas Trompas nesilanko kirpykloje. Jį kerpa žmona Melanija. Jam atrodo nenormalu kaskart už tokią smulkmeną mokėti po 8 dolerius.

Būk kuklus ir taupus kiek tik nori, bet štai Ala Pugačiova teigia seniai pastebėjusi, jog kai ji dainuoja apie milijoną rožių, galvon lenda mintys apie milijoną dolerių.

Sovietmečiu nomenklatūra mėgavosi privilegijomis. Specpoliklinika, specparduotuvė, speckirpykla, specsiuvykla, specmaisto paketas. Tuo metu gyvenau Vilniuje, tai ten tokia specprekyba maisto produktais vyko „Talino“ parduotuvėje (Gedimino, tuomet Lenino prospekto, gale, priešais dabartinį Seimą, o tuomet Aukščiausiąją Tarybą). Tiesa, iš kiemo pusės. Privažiuoji prie rampos su „Volga“, susikrauni rūkytas dešras, ikrus, tauriuosius gėrimus ir t. t. į bagažinę ir pro bromą vėl išlendi į Lenino prospektą – ateities gatvę, kaip kažkuris poetas pavadino. Nežinau, kur tokia parduotuvė buvo Šiauliuose. Girdėjau, kad „Eglės“ nugaroje. Įtikėtina, nes irgi patogu – netoliese ir partijos komitetas, ir miesto vykdomasis. Toli nereikia važinėti. Įtikėtina ir todėl, kad pirmaisiais Nepriklausomybės atgavimo metais nepasiturintiems už talonus „Eglėje“ buvo dalijamas maistas. Taip sakant, patirtis ir papildomi parduotuvės plotai buvo tinkamai panaudoti. Bet čia ne apie tai, o tik priminti visiško deficito laikai ir valdžios gyventas išskirtinis sotus specgyvenimas.

Ir štai kai viskas turėjo pasikeisti, niekas nepasikeitė. Sovietmečio kultinės dainos apie norą būti sultonu ir sultono galimybes mintys gyvos ir gajos. Ar žinome Lietuvos išrinktiesiems taikomas privilegijas? Niekas jų neinventorizavo, nesurašė, niekas nesigiria, neinformuoja, o turėtų. Nors kam aplamai visos tos privilegijos reikalingos?! Gauk už darbą kiek priklauso ir elkis su savo pajamomis kaip nori!

Kokios privilegijos pasiekia mūsų akis ir ausis? Pasiskaitai apie tokias, kaip antai poilsio namai su dotuojamomis kainomis. Gindamiesi valdininkai būtinai pasakys, kad poilsinėse rengia seminarus. Tai skystokas argumentas, nes nebūtina turėti lėktuvą, jei kartais tenka skristi. Arba reprezentacijai skirtos lėšos. Jei tokios būtų skiriamos vadovui privačiame sektoriuje, jos būtų apmokestinamos. Išrinktieji visiškai nereglamentuotai gali disponuoti šiomis lėšomis – pavyzdžiui, kostiumą įsigyti. Pusvelčiai būstai Seimo nariams. Pažįstama vilnietė pasakojo, jog stengiasi gauti leidimą į Seimą ne todėl, kad ten norėtų su kuo susitikti, bet Seimo valgykloje pigiai ir skaniai pavalgyti. Skaičiau, jog privilegijos kasmet mokesčių mokėtojams kainuoja 200 milijonų litų.

Privilegija - reiškinys, kuris apipila gėrybėmis, yra mielas ir jus apvynioja, įkliūvame į tinklą, iš kurio sunku beištrūkti. Dėl tokių mielų pojūčių neria žmonės į valdžią, pamiršę, kad už viską gyvenime reikia mokėti. Taip pat ir už privilegijas. Už jas reikia mokėti žmoniškumo ar net žmogiškumo praradimu. Privilegijos juk skirtos ne visiems, reikia dėl jų kovoti ir tenka pirmą kartą suvaryti peilį kaimynui į nugarą, prieš tai meiliai jam nusišypsojus.

Vis prisimenu sovietmečiu Lietuvos televizijos susuktą filmą „Kalvio Ignoto teisybė“, pagal A. Gudaičio-Guzevičiaus romaną. Filme yra tokia scena, kai dvaro savininkas su svečiais ruošiasi puotauti, bet tuo metu į rūmus įsiveržia kalvis Ignotas su savo sukilėliais, išvaiko ponus iš menės ir mosteli savo vyrams ranka į vaišėmis nuklotą stalą ragindamas - dabar mes prie jo sėskime, atėjo mūsų eilė.

Ar sunkmečio periodu galima būti geros nuotaikos? Galima, reikia „kitaip“ jausti pasaulį, antraip viskas aplinkui virs rutina. Kaip gera pasaulį originaliai pamatyti, suvokti ar pajausti. Deja, tai itin retos akimirkos. Tada tu žinai, nors ir nesugebi pasakyti ką. Vis dėlto tas žinojimas niekur nedingsta, jis pasireiškia šypsena, buvimo džiaugsmu, gera nuotaika, tobulai išdėliotu laiku, būsena, kai atrodo, jog tavęs niekas negali sužeisti. Su aplinka bendrauji be įtampos.

„Mirus tėvui man atiteko vertingiausia palikimo dalis – gera nuotaika. Kas buvo mano tėvas? Su nuotaika tai visai nesusiję! Jis buvo guvus ir riebus, įmitęs ir aptukęs, jo būdas ir išorė visai nederėjo su tarnyba. Kokia buvo jo tarnyba, jo padėtis visuomenėje? Jei ji būtų paminėta kokios nors knygos pradžioje, ne vienas tikrai padėtų tą knygą į šalį sakydamas, kad jam taip šiurpu, jog geriau apie tai nė neskaityti. O juk tėvas nebuvo nei budelis, nei budelio padėjėjas, atvirkščiai, dėl tarnybos neretai atsidurdavo pačių garbingiausių miesto žmonių priešakyje ir būdavo ten visiškai teisėtai, atrodydavo visai savo vietoje. Jis turėdavo būti pirmas, pirmiau vyskupo, pirmiau kilmingųjų princų. Ir jis būdavo pirmas – jis dirbo laidotuvių karietos vežiku!“ – rašė Hansas Kristianas Andersenas.

Pastebėkite, kaip kalba geros nuotaikos žmonės. Jų kalboje pilna geros nuotaikos žodžių ir jų visada įdomu klausyti, nes jų kalba pakili. Juk pažįstate tokių žmonių, nors jų ir nėra daug, kurių kiekvienas žodis laukiamas? Pabandykite ir jūs. Tapsite vertės kūrėju. Juk iki geros nuotaikos tik vienas žingsnis.

Ką daryti, kad nuotaika būtų gera? Užtektų tik mažo dalyko – nusišypsoti darbe, laiptinėje, gatvėje, ten, kur esame... Pasinėrimas į aktyvią veiklą yra vienas iš depresijos nugalėjimo būdų. Galima perstatinėti baldus. Dar padeda susitikimai su draugais, teatrų, parodų, muziejų lankymas. Žodžiu, iki geros nuotaikos tiek nedaug - vos vienas žingsnis.

Nuotaiką gali pakelti smulkmenos. Kad ir reklama, kuri šiaip jau įkyrėjusi. Pavyzdžiui, užrašas moterų kirpyklos lange: „Tu nuostabi, bet kas nutiko tavo plaukams?!“ O štai dviejų garbaus amžiaus žmonių pokalbis. „Pasenau“, - guodžiasi vienas. „Senatvė ne nuodėmė“, - nuramina jį kitas.

Žurnalistai žymių žmonių dažnai klausia, ką jie veiktų, jeigu būtų lemta iš naujo pradėti gyvenimą, ir ar jie džiaugiasi savo laikmečiu, tai yra, ar mąsto, jog laiku gimė. Pastebėjau, jog ne vienas atsako gimęs per anksti.

Renku veidus. Kiek daug įvairiausių žmonių gyvenime teko sutikti.

– Ne visiems lemta būti olandais, – pasakė čiukčis.

Labą rytą, labą dieną, labą vakarą, dargi – labą naktį – O šiomis dienomis mielai tariame ir „labas, vasara!“ Labinamės archaišku indoeuropietišku baltųjų baltų žodžiu „labas“, kuris reiškia: „geras“, „sveikas“, „šviesus“, „palaimintas“.

Juokinga būtų klausti, kodėl mes laukiame vasaros. Dėl daugiau spalvų, galbūt ramybės, galbūt taikesnių santykių politikoje ir namuose. Juk kad ir ką šnekėtume, buvo ir bus vienintelis tikras šioje žemėje dalykas – meilė ir pagarba.

Bet juk norėjau rašyti apie taupymą. Nors gal nuo temos ir nenutolau – taupyti reikia linksmai nusiteikus. Ar ne šaunus patarimas, jog avalynė tarnaus ilgiau, jeigu nepirksite naujos.

 

Į viršų