Ričardas JAKUTIS

Nuo gegužės mėnesio Vokietija planuoja panaikinti apribojimus darbo jėgos judėjimui iš naujųjų Europos Sąjungos šalių, tarp jų ir Lietuvos. Net kaimynai lenkai, kurių ekonomika yra kur kas stipresnė nei mūsų, nerimauja, kad tai lems jaunų, darbingų ir kvalifikuotų žmonių naujos emigracijos bangą. O kas laukia Lietuvos? Juk turtinga, tvarkinga ir netoli esanti Vokietija gali sudominti tuos, kurie dar neišvyko į Angliją, Airiją ar Ispaniją. Negi prasidės evakuacija, galinti pavirsti tautos išsikraustymu?

Nori nenori, bet prie emigrantų temos vis tenka grįžti. Baigėsi gruodis – emigrantų džiaugsmo mėnuo. Kodėl džiaugsmo? Sakote, jog džiaugsmas pavasarį, kai iš gimtojo krašto išvyksta daugiausia tautiečių. Bet, mano galva, dabar išvykstama vos tik atsiranda kokia bent mažiausia galimybė. Nekreipiamas dėmesys nei į mėnesį, nei į metų laiką. O gruodį emigrantų mėnesiu vadinu, nes šį mėnesį, nepaisant šiųmetinių sniego pūgų ir trinkančios oro uostų veiklos, būriai išvykusiųjų grįžo į gimtinę aplankyti savo artimųjų ir bent savaitę ar dvi paatostogauti. Tad ir džiaugsmo tame, kad ir laikiname grįžime, buvo. Aišku, džiaugsmo daug ne tik patiems emigrantams, bet ir čia likusiesiems bei jų laukiantiesiems - parveža pinigėlių arba bent jau dovanėlių. Šiais metais emigrantai į Lietuvą, sako, parsiuntė 3,2 mlrd. litų. Taip apskaičiavo Pasaulio bankas. Jo duomenimis, tai 8,5 proc. daugiau, negu atsiųsta pernai. Žodžiu, galima paironizuoti, kad ekonominiai migrantai yra didžiausi Lietuvos patriotai.

Emigracija šiandien - beveik visus paveikusi problema. Patys dėl emigracijos gal ir sakome „Niekados“, bet kiekvienas turime emigraciją pasirinkusių artimųjų. Jei išvykusių paklausinėsime, kodėl jie išvažiavo ir paliko Lietuvą, išgirsime, kad norėjo pamatyti pasaulį, įgyti daugiau patirties, išmokti kalbą, galbūt manė esą daugiau vertesni, nei jiems galėjo pasiūlyti tėvynė ir taip be galo. Skamba gana įdomiai, netgi labai viliojančiai. Bet ar ne verčiau būti atviriems ir atskleisti tikrąją priežastį - išvažiavome dėl pinigų! Nors, jeigu teigiame, kad emigraciją lemia tik ekonominės priežastys (darbo ir geresnio uždarbio paieškos), tai kodėl lietuvių emigruoja daug daugiau negu latvių ir estų, nes juk ekonominės sąlygos mūsų kaimyninėse šalyse panašios?

Jei vartysime Bibliją, Dievas emigrantams pasako daug paguodžiančių žodžių: „Taip kalbėjo Galybių Viešpats, Izraelio Dievas, visiems tremtiniams, ištremtiems iš Jeruzalės į Babiloną: „Statykitės namus, įsikurkite. Veiskite sodus, valgykite jų vaisius. Veskite žmonas, gimdykite sūnus ir dukteris, raskite žmonas savo sūnums ir leiskite dukteris už vyrų, kad ir jie gimdytų sūnus ir dukteris. Jūs privalote daugėti tenai, o ne mažėti. Rūpinkitės gerove miesto, į kurį jus ištrėmiau, ir melskitės už jį Viešpačiui, nes jo gerovė - jūsų gerovė“... Tik pasibaigus septyniasdešimčiai Babilono metų, jus aplankysiu ir ištesėsiu savo malonės pažadą sugrąžinti jus namo“ (Senasis Testamentas. Jeremino knyga, 29,5 - 7, 10). O štai apie tai, kaip reikia priimti ir traktuoti emigrantus: „Jei gyventų su jumis jūsų krašte ateivis, jo neskriausi. Ateivis, gyvenantis su jumis, bus jums tarp jūsų kaip vietinis, - mylėsi jį kaip save patį, nes jūs buvote ateiviai Egipto žemėje“ (Senasis Testamentas. Kunigų knyga, 19,33).

Lietuviai labiausiai linkę emigruoti iš visų ES tautų ir tokia padėtis nesikeičia mažiausiai dešimtmetį. Tikslių skaičių, sako, nežino niekas, bet, atrodo, reikia sutikti su tvirtinančiais, jog daugiau negu pusė milijono jau emigravo (tikimasi, kad tikrą padėtį turėtų atskleisti kitų metų visuotinis gyventojų surašymas). Skaičiuojama, kad šiemet emigracija, palyginti su praėjusiais metais, išaugo daugiau nei dvigubai ir dabar registruojama kone šimtas emigrantų per dieną.

Ekonominis sunkmetis keičia lietuvių emigrantų būrį: jame vis daugiau išsilavinusių, geras profesijas tėvynėje įgijusių, bet perspektyvų čia normaliai gyventi nebematančių žmonių. Tarptautinės migracijos organizacijos Lietuvos biuras palygino 2008 m. norėjusių ir dabar norinčių emigruoti lietuvių atsakymus. Seniau emigruodavo daugiau darbininkų, o dabar išvyksta jau ir daug medikų, farmacininkų, dizainerių, maketuotojų, architektų.

Nugirsta istorija. Edenderio (Airija) miestelyje grybų ūkyje dirbanti mokytoja iš Lietuvos kas savaitę uždirba po 350 eurų, o vyras statybose - po 500 eurų. Moteris svarsto, kad Lietuvoje iš mokytojos algos niekaip nepragyventų ir lieka vienas kelias - likti Airijoje. O šiaip jau į klausimą ar daug Airijoje lietuvių, ten įsikūrę emigrantai atsako: „Kur spjausi, ten lietuvis...“ Airijoje jau daug lietuviškų parduotuvių, pradėtas leisti lietuvių laikraštis. Romos katalikai tapo didžiausia Airijos religine bendruomene, nes katalikybei naujų jėgų suteikė čion atvykę lietuviai ir lenkai. Į sekmadienines mišias šalies bažnyčiose dabar susirenka daugiau katalikų, nei anglikonų.

Kita istorija. Moteris pasakojo Vokietijoje prižiūrinti du senelius, verslininkų šeimos tėvus. Gauna mėnesiui 700 eurų. Gal tai ir nėra daug, bet  pastogė ir maistas nekainuoja, nes gyvena kambarėlyje šalia tų senelių, ką jiems paruošia valgyti, ir pati pavalgo. Šeimininkai labai geri. Be tų 700 eurų, nuperka drabužių ar bent tinkamus senus atiduoda, šiaip įvairių dovanų. Pabūna moteris tris mėnesius, grįžta į Lietuvą, o ten atvyksta jos draugė. Po trijų mėnesių vėl keičiasi. Aritmetika paprasta. Grįždama, atskaičius kelionės išlaidas, parsiveža apie 2000 eurų, tai yra veik 7000 litų. Jei žiema, 1000 litų susimoka komunalinius mokesčius už butą (už tris mėnesius, tiesa, elektros, dujų ji nenaudojo), 6000 litų lieka. Pragyvena tris mėnesius - ir vėl Vokietijon. 

- Kodėl tu dar čia? - ir aš ne kartą girdėjau tokį klausimą. Manau, kad emigruoja ne bedarbiai, o būtent aktyvūs žmonės, drąsieji. Silpnieji lieka.

Kaune dargi atsidarė Bagažinių turgus, kuriame savaitgaliais galima sutikti iš Lietuvos išvykstančių žmonių ir išparduodančių visą savo turtą. Parduoda net automobilį, kuriuo būna atvažiavę į šį turgų.

Lietuviams labiau nei bet kuriai kitai tautai yra „ne lygis“ būti vargšais. Pažvelkime į prieškarines ekonominių rodiklių lenteles. Lietuviai pirmaujančiųjų gretose, šalia Olandijos. Suomiai uodegoje. O šiandien? 50 okupacijos metų viską sunaikino, bet noro ir įpročių visiškai nespėjo sumindyti. Ar šiandien vaikai atsisakytų madingų batelių iš Anglijos ar naujausio kompiuterio, kad tik mama ir tėtis gyventų kartu? Idealistai atsakys, jog atsisakytų, aš gi kažkodėl abejoju.

Manęs dažnai klausia: „Kaip sekasi?“ Klausimas stebina, juk klausiantys gyvena toje pat šalyje. O šiaip jau kokioje šalyje gyvenate, galima atsakyti iš kvapų jūsų laiptinėje. Antai degalinėje mačiau - atrakinta kasa, bet užrakintas tualetas. Kas iš to, kad lietuvis šypsosi, o velnią širdyje nešioja. Mes net nežinom ko norim, kol to nepamatom svetimose rankose. O juk laimė - kaip sveikata: jeigu jos nepastebi, vadinasi, ji yra.

Neseniai girdėjau nuomonę apie paramos akcijas. Kiek ja paabejojau, bet, atrodo, pritarčiau. Kada mes kursime ne turčių ir elgetų, o orių žmonių valstybę? Kada problemas spręsime ne labdara, o normalia valstybės sąranka? Vienam sukarpė kostiumą, ministras sutiko atiduoti kaklaraištį, Seimo narys būti plikai nuskustas, kad tik mes greičiau paaukotume kelioms lėkštėms sriubos. O juk ministrui ir Seimo nariui derėtų ne kaklaraištį nusirišti ar plikai nusiskusti, o pasirūpinti, kad nebūtų prašančių paaukoti sriubos! Kad žmonės nebūtų pažeminami iki elgetų! Kad televizijoms neliktų galimybės daryti „šou“, panaudojant vargšus žmones kaip to „šou“ subjektus. Kaip galima iš labdaros pasidaryti sau pramogą?! Nejau tie, paramos akcijų metu sėdintys salėje, sėdintys prie televizorių, nežino, kaip tyliai gražiai padėti skurstantiems?!

2011 metais nacionalinio biudžeto išlaidos be ES paramos lėšų sudarys 22 mlrd. 468 mln. litų, o planuojami 2011 metų nacionalinio biudžeto asignavimai su ES ir kita finansine parama - 29 mlrd. 390,4 mln. litų. Švietimo sričiai skirta 5 mlrd. 559 mln. litų nacionalinių lėšų. Sveikatos apsaugai, įskaitant Privalomojo sveikatos draudimo fondą, 2011 metais planuojama skirti 4 mlrd. 597 mln. litų nacionalinių lėšų. Pastebėjote - švietimas, kuriam skirta beveik penktadalis biudžeto, svarbiau už sveikatą! Be abejo, nieko neturiu prieš švietimą, bet belieka tik paironizuoti, jog sveikatos apsaugai skirti pinigai iš tiesų išmetami į balą, nes ligoniai vis tiek anksčiau ar vėliau miršta. Mokiniai ir studentai gyvena ilgai, bet ar šviečiasi? O kas apsišviečia, dėl prastėjančios sveikatos apsaugos ir kitos netvarkos pabėga.

Pilietis turi teisę palikti valstybę, kuri jo negerbia, nesuteikdama minimalių žmogaus teisių. Nelabai jį gerbia ir Airijoje, Ispanijoje ar kur kitur. Bet ten nėra jo Tėvynė, ir kažkokios pagarbos jis tarsi neturi pagrindo tikėtis. JAV gyvenantis airių rašytojas Frankas Makourtas romane „Andželos pelenai“ ironizuoja, kad sunkiais airiams metais iš tėvynės emigravę tautiečiai Anglijoje gyveno visiškai neblogai: „Darbo yra, moterų netrūksta, tad gali daryti ką tik nori, jei tik neužmiršti, kad esi žemiausios klasės airis, ir nemėgini iššokti virš bambos.“ O lietuvių emigrantų norisi paklausti „в качестве кого?“ jie laikomi užsienyje (lietuviškai tokio klausimo net nėra…).

Atvykėlis į svetimą šalį susiduria su kitokia visuomene, o ši, nors ir aprūpina jį darbu, anaiptol nesutinka išskėstomis rankomis. Todėl tautiečiai svetur ir kuria savo Mažąją Lietuvą. Visiems žinoma, kaip plečiasi lietuvių bendruomenė Londone, Dubline, Norvegijoje, Danijoje, nes taip lietuviai gali gerai jaustis ir ilgai tempti nemokėdami angliškai nė žodžio. Aišku, visi patvirtins, jog gali pasiekti čia daug ką, bet niekada nebūsi lygus su anglu. O norisi jaustis visaverčiais. Pavyzdžiui, turkams, albanams, rumunams ar kitiems čigoniškų bruožų turintiems kiek lengviau, nes jie ramiausiai dirba, o lietuviui labai svarbu legalizuotis. Bet niekas drauge nenori prarasti savo kultūrinės aplinkos, o priimti naująją kultūrą kaip to paties globalinės ekonomikos paketo dalį nesinori.

Lietuviai emigrantai skuba gyventi, studijuoti, uždirbti, surasti meilę ir laimę. O kai viskas gerai, malonu ir į Lietuvą skambinti - dirbame, pirkome mašiną, grįšime „ant Kalėdų“. Gi kai nesiseka, tiesiog tyliai sukandęs dantis stengiesi išlikti, gyveni, bandai, Lietuvai netrimituodamas apie nesėkmes, nebent padūsauji, kad „Visi anglai - nuobodūs“, arba kad „Anglai garsėja prastais dantimis“, o dar tavo kasdienybė permišusi ne tik su tais anglais, bet ir su Pietų Afrikos kultūra. Tiesa, ir į Lietuvą paviešėti grįžusius emigrantus galima atskirti. Ir net sunku pasakyti iš ko. Jų elgesyje lyg kažkoks protestas, lyg kažkoks pasididžiavimas, lyg kažkoks laikinumas…

„Nerasi Lietuvoje teisybės, neužsidirbsi sąžiningai” - argumentuoja išvykstantieji. Pamėginkite paprieštarauti. Be to, visada yra tokių, kurie tikisi problemas išspręsti pakeitę aplinką. Kai kurie užsienyje mėgina pasislėpti nuo savęs. Bet tai sužinai tik vėliau: atrodo, jie ieškojo laimės, o iš tikrųjų bėgo nuo savo šešėlio.

Prasidėjus Naujiems metams renkami praėjusių geriausieji. Geriausios praėjusių metų knygos net išskirti negalėčiau. Knygų tiek daug, mirga marga ir rinktis sunku. Kas kita su kinu. Mano galva, čia aiškus lyderis - režisieriaus Michael Haneke „Baltasis kaspinas”, pagerbtas didžiuoju prizu Kanuose. Renkuosi šį filmą ir todėl, kad nors veiksmas jame vyksta prieš Pirmąjį Pasaulinį karą, jis taikliai atspindi mūsų dabartinį gyvenimą, nesusiklausymą, agresiją, vietos gyvenime neradimą bei norą pabėgti nuo savęs ir nuo aplinkos. Tiesa, filmas sukurtas besibaigiant 2009-iesiems, bet Lietuvos ekranuose pasirodė 2010-ųjų pradžioje. Filmas labai artimas senajam lietuviškajam kinui, juodai baltas ir tai tik dar labiau palaiko filmo dvasią ir įtampą. Regime vieno kaimelio istoriją. Kuriama nuotaika bauginamai paslaptinga, mistika kuriama iš grynų realistinių detalių. Pasakojami tragiški, sukrečiantys miestelėnų gyvenimai, kurie iš dalies yra susieti į visumą, nes miestelyje kažkas trokšta mirties ir ima vykdyti baisius nusikaltimus. Už visko slypi baltus kaspinus ryšintys vaikai, kurie savo paslėptą žiaurumą paveldėjo iš savo tėvų žiauraus elgesio.

Režisierius Michael Haneke 1942 m. gimė Miunchene, užaugo Austrijoje, studijavo filosofiją ir psichologiją. Visi prisimename populiarų jo filmą „Pianistė“ (2001). Įsiminė ir psichologinė drama „Paslėpta“ (2006). Bet „Baltasis kaspinas“, manau, visko viršūnė. Nepriekaištinga psichologinė motyvacija, apgalvotas kiekvienas judesys, kiekvienas akies mirksnis, kiekviena detalė. Iki šiol prieš akis stovi žirklėmis nukryžiuotas paukščiukas ar keisto veido berniukas su rykšte rankose.

Kažkas iš kino kritikų pasiūlė pagalvoti, kaip atrodytų filmas apie lietuvišką prieškario buitį, kad ir pasiskolinant ir padailinant vieną iš Žemaitės užrašytų siužetų. Nepaisant to, jog Žemaitė priklauso vienai iš daugelio „lietuviškų klasikų“, kurios absoliučiai niekas savo noru neskaito, šiuo atveju ji galėtų teigiamai pasitarnauti. Tačiau nuojauta neapleidžia, jog greičiausiai nutiktų eilinė beveiksmė ir verkšlenanti nesėkmė. Nors ką ten apie prieškarį. O jeigu apie šiandieną. Juodai baltam gniuždančiam kino trileriui mūsų šiandiena labiau tiktų.

Internete perskaičiau moksleivės Akvilės laišką: „Aš ilgai mąsčiau apie savo šalį, kol supratau, kad ji iš tiesų pradeda irti. Anksčiau juokdavausi iš žmonių, kurie sakė, kad mūsų tauta pamažu griūva, tačiau dabar pati būgštauju dėl savo šalies likimo. Kiekvieną rytą su baime žvelgdama pro apšerkšnijusį langą mintyse regiu Lietuvą kaip vienkiemį, kuriame beveik visai nebeliko gyventojų. Nelaukiu to, o kartu ir beprotiškai bijau, kad mano pranašystė netyčiom išsipildys. Žinoma, smerkti emigrantus yra negarbinga ir netolerantiška, tačiau tokia jau esu, nes mano manymu, žmogui Tėvynė turėtų būti didžiausia vertybė. Juokas ima vien išgirdus emigracijos priežastis: „nes šioje šalyje nėra ateities“, „nes Lietuvoje negalėsiu gauti darbo“, „nes čia mano atlyginimas bus perpus mažesnis, nei ten“… Atleiskite, mieli emigrantai, tačiau ar bent mėginote spręsti šią problemą? Teisingas atsakymas - ne. Jūs pasirinkote patį paprasčiausią kelią – pabėgti nuo atsakomybės, bėdų ir nuo jų sprendimo. Mėginu suprasti, kuo žmones taip traukia tas užsienis. Juk Lietuva - tokia nuostabi šalis. Reikėtų tik akimirkai netekti jos, kad suprastumėte, kaip ją reikia branginti. Mūsų protėviai kovojo dėl šios šalies, o jūs mainote ją į McDonalds‘o gimtinę? Yra milijonai priežasčių, dėl kurių verta čia pasilikti. Galbūt jūsų provaikaičiai jums padėkos už tai, kad jie gimė lietuviais, o ne anglais ar airiais. O ir aš nuoširdžiai sakau ačiū tiems, kurie vis dar myli Lietuvą ir, taip kaip aš, laiko ją savo namais“.

Gražus laiškas. Bet juk ir niekas nesako, kad lengva būti emigrantu. Nelengva. Deja, šiandien nelengva juo ir nebūti.