Kristinos prašymas „Būkite mano teta“ man pasirodė toks juokingas, kad iš pradžių kvailai pakikenau, o paskui linksmai leptelėjau:
- Kodėl gi ne? Galiu būti ir teta. Belieka tik ištekėti už tavo dėdės. Na ir jo nuomonės paklausti...
Kristina net nešyptelėjo:
- Neturiu aš dėdės ir niekada neturėjau. Aš visai rimtai prašau – pabūkite mano teta. Na, tik vieną kartelį...
- Žinai, ką? - nusprendžiau laimėti laiko, kad galėčiau apgalvoti tokį absurdišką prašymą. - Eime pas mane, išgersime kavos, o tu ir papasakosi, ko čia ir kodėl čia tau manęs prireikė.
Kristina sutiko, bet jau kylant laiptais į ketvirtąjį aukštą pradėjo pasakoti, kiek ji vargusi, vertusis per galvą, kol surado sau tinkamą vyrą, o dabar jis norintis susipažinti su jos gimine – matyt, prieš prašydamas už jo tekėti...
- Čia dabar? - nustebau. - Jis ką – snobas, jei su tokiais išraitymais: pažintis su gimine, rankos prašymas?..
- Gal ir snobas, - tuoj pat atsakė Kristina prieškambaryje nusimesdama batelius (akimirksniu liko kokiais penkiolika centimetrų žemesnė) ir tęsė: - Jis du kartus buvo vedęs ir vis jam nesisekė su abiejų žmonų gimine: pirmosios brolis iš kalėjimo neišėjo, antrosios tėvai - alkoholikai...
- Pardon, pardon, bet tavo giminė nedidelė ir visai padori: mama negeria, sūnus nevagia... - bandžiau suvesti galus įjungusi kavos aparatą. - Kam tau aš - netikra teta?
- Matot, kaip išėjo... - Kristina kiek pradėjo užsikirtinėti. - Matot... kai aš jam pasakiau, kad esu visiška našlaitė, tai jis man daugiau pinigėlių ėmė duoti... Suprato, kad iš administratorės algos vaikui auklės nenusamdysi... Va taip ir išėjo...
Aš vos nenusiplikiau rankos paduodama Kristinai puodelį espreso kavos, nes jau pradėjau suprasti – užsimelavo moteriškė. Ir dar kaip užsimelavo!
Juk ne veltui prieš tuos kelis mėnesius paprašė manęs ją palydėti iki mašinos ir ne šiaip sau tada vadino teta. Jei tuo metu nebūtų visureigiu ir su savo prašmatniomis kailiniuotomis moterimis pasirodęs Romanas, ko gero, jau tada būčiau tapusi Kristinos teta jos vyriškio akyse.
O gal kaip tik ir „tapau“ - jei jau bendrauju su tokiais turtingais žmonėmis.
- Na, tai kaip? - skubino mane Kristina. - Ar sutinkate? Juk tik vienam vakarui! Mes atvažiuojame, susipažįstame, pabūname ir – viso. Juk nieko daugiau!
Aš neskubėjau atsakyti – sriūbtelėjau kavos, pažiūrėjau dar kartą į Kristiną: juk jau subrendusi dvidešimt aštuonerių moteris, devynerių metų sūnaus motina, o elgiasi lyg vaikas...
- Na, na, kaip?.. - melagė vis labiau nekantravo.
- Vadinasi taip: savo tikrą motiną pavadinai vaiko aukle... - pradėjau spėti, - mane, visiškai svetimą žmogų, - teta...
Kristina kuo ramiausiai abu mano spėjimus patvirtino galvos linktelėjimais ir net nenuraudo.
O man ausys jau kaito, kai paklausiau:
- Tai ką dar, panelyte, prikūrėte? Juk čia dar ne viskas?..
- Šiek tiek gal prikūriau, - atsiliepė visiškai ramiai. - Na, gal ir ne šiek tiek – daug jam pripasakojau. Bet ar tai svarbu?
- Bus svarbu, kai paaiškės, - stengiausi kalbėti ramiai ir aš, nors jaučiausi bjauriai – kaip pati įsipainiojusi į tą nešvarų žaidimą. - O kad paaiškės, tai faktas!
- Na ir kas, kad paaiškės – aš jau būsiu ištekėjusi! - metė pagrindinį argumentą Kristina. - Jei norės išsiskirti, aš jau vis tiek būsiu apsirūpinusi. Aš tiek pastangų padėjau, aš taip stengiausi – net tuos kandies-moksliukės skudurus tiek laiko vilkiu, ir dabar, kai viskas okei, kai liko vienas žingsnis iki tikslo, aš nesitrauksiu!
Nebesugalvojau nė ką jai pasakyti, net užmiršau puspilnį kavos puodelį laikanti rankoje, todėl kai pašokau nuo kėdės, apsiliejau sijoną.
Kristina kuo ramiausiai atkišo man popierinių rankšluosčių ritinėlį ir jį paduodama jau piktai paklausė:
- Tai sutinkate būti mano teta?
- Ne! - atsakiau ir kaip paskutinė bailė sprukau į vonią.
Iš ten girdėjau, kaip Kristina neskubėdama aunasi batelius, kaip dar kelias minutes mindžiukuoja prieškambaryje, matyt, tikėdamasi sulaukti manęs ir priversti „pasirašyti“ savo avantiūrai.
Dar girdėjau, kaip iš svetainės iškišęs galvą vyras paklausė Kristinos, kur aš esanti, ir kaip jam buvo atsakyta. Galop išgirdau, kaip trinktelėjo buto durys, ir tik tada aš išėjau iš vonios užmiršusi net praplauti aplietą sijoną.
Grįžau į virtuvę ir pasidariau didelį puodelį kavos – taip ar taip neužmigsiu...
Kava buvo gardi, naktis šilta, tik negeros mintys lindo į galvą.
Va tau ir simpatingoji Kristina, vis pagalvodavau, va tau!.. Jei mano dukra taip prisimeluotų, nežinau, ką padaryčiau! Ar sau pasidaryčiau, kad tokią užauginau...
Ačiū Dievui, kad manoji ne melagė, kad kitaip auginta.
Nors ką čia, juk ir aš ne be nuodėmės. Gėda prisiminti, kaip apsimečiau Mačetės mama. Nors kita vertus, tada man buvo septyniolika. Kaip ir Mačetei.
Kažkaip susipažino Mačetė su beveik trisdešimtmečiu vyruku, pamelavo, kad jai aštuoniolika, ir net pasakė savo telefono numerį. Bepigu šiais laikais, kai yra mobilieji, o tada laidinis telefonas ne kiekvienuose namuose buvo, tad ir pasakė Mačetė mano, tai yra, mano tėvų telefono numerį.
Vyrukas paskambino, kai mudvi su Mačete rengėmės chemijos kontroliniam, o nei tėvų, nei mano jaunėlės sesės nebuvo namie.
Žinoma, aš atsiliepiau ir kiek sutrikau, kai vyriškas balsas paprašė pakviesti Mariją. Kai paklausiau, kas skambina, vyrukas prisistatė ir kažkodėl nusprendė, kad tokius klausimus gali užduoti tik panelės mama. O gal dėl mano gana žemo balso. Aš tą apsirikimą nutylėjau, nes Mačetė veržėsi prie ragelio.
Kitą kartą vyrukas paskambino po savaitės, kai mudvi su Mačete šventėme jos namuose kažkieno gimtadienį.
Kas iš namiškių atsiliepė, aš taip ir nesužinojau, bet akivaizdu, kad nieko bloga nepagalvojo, nes be niekur nieko pasakė Mačetės adresą.
Ir vyrukas pasirodė – Mačetė pasimetė: jai pažintis su gerokai vyresniu labiau glostė savigarbą nei kaip nors kitaip domino. Pasimečiau ir aš – jaučiausi įsipainiojusi į svetimus reikalus. Pasimetė Mačetės tėvai, seserys ir broliai: „Vaje, Marytės kavalierius – senis!..“, bet ir nekviestą svečią pasodino prie stalo.
Mačetė šalia sėdėdama raudo ir balo, nenulaikė šakutės ir nei į tvorą, nei į mietą atsakinėjo. O vyrukas nieko – atrodė ramus ir pasitikintis savimi. Bet neilgai. Kaip mat jam krito į akį Mačetės mamos jaunesnioji sesė – na ta, kuri net burnos nepravėrusi apžavėdavo kiekvieną vyrą, nesvarbu, kas jis bebūtų.
O ir čia Mačetės teta (vėl teta!) nei ką naujam svečiui sakė, nei su juo koketavo, nei juolab flirtavo, nes šalia sėdėjo jos vyras. Bet vyrukas pradėjo rangytis, pradėjo nertis iš odos prieš tetulę lyg triušis, svajojantis būti smauglio prarytas.
Kai taip įvykiai pakrypo, mudvi su Mačete lengviau atsikvėpėme – išsisukome, ir sprukome iš užstalės į kiemą pakikendamos. Juk puikiai žinojome, kad vyrukui nieko nešviečia – tetulė ne lengvabūdė, o kaip kavalierius mudviem jis per senas...
Pavojinga apsimesti tuo, kuo nesi, išmintingai padariau išvadą gerokai po vidurnakčio vonioje praplovusi sijoną ir siekdama kremo. Ir pagavau save veidmainiaujant: o kremas tai stangrinamasis, juk jis tam, kad atrodyčiau jaunesnė, nei esu...
Lilitė
