Ričardas JAKUTIS

Augintiniai mūsų namuose, zoologijos sodai, žirgynai, delfinariumai, žirgų ar delfinų terapijos, cirkai… O kiek pliušinių gyvūnėlių vaikų kambariuose, mažų suvenyrų (drambliukų ir t. t.) mūsų namų sekcijose… Kiek televizijos laidų skirta gyvūnijos pasauliui. Paslaptingos gyvasties knibždėte knibžda įvairiaspalvėse knygučių vaikams iliustracijose.

Šie pavyzdžiai atspindi žmogaus troškimą bendrauti su kitomis gyvomis būtybėmis. Senovėje žmonės gyvūnus sudievindavo, dabar juos sužmogina. „Tarp gyvūnų jaučiuosi geriau, negu tarp žmonių“, - girdėjau ne vieną sakant. Kiti antrina, jog su niekuo taip atvirai neįmanoma pasišnekėti, kaip su gyvulėliu.

Žmonių ir gyvūnų ryšys atsirado prieš 2,6 mln. metų, tuomet, kai žmonės tapo nebe medžiojamieji, o patys pradėjo medžioti grobį. Mokslininkai teigia, kad poreikis bendrauti ir informuoti vienas kitą apie grobuonių elgesį likus 200 tūkst. metų iki mūsų eros žmones priartino prie tam tikrų simbolių bei kalbos išradimo. Kitas labai svarbus žmonijos evoliucijos šuolis įvyko prieš 40 tūkst. metų, žmonėms prijaukinus laukinius gyvūnus.

Pastaruoju metu mūsų kultūroje vis dažniau iškyla santykio su gyvūnais problema. Paprastai yra arba tvirtai pasisakoma už gyvūnų teises, arba tos teisės yra griežtai paneigiamos, nors šūkis „Gražinkite šuniu būdą!“ daug kam atsibodęs. 

Pradėdamas šį rašinį turiu pripažinti, kad nemėgstu gyvūnų. Bent mano namuose jie nepageidaujami. Tiesa, mano namai – tai mažas butelis. Net apie žvejybą jame vaizdžiai nepakalbėsi, o gyvūnams jame būtų kankynė. Aišku, nesu aš ir koks Mao, kuris savo valdymo metais liepė išnaikinti visus šunis kaip smulkiaburžuazinę atgyveną. Tad, norėdamas būti teisingas pridursiu, kad nelinkiu gyvūnams nieko blogo.

Gyvūnų mylėtojai, kurie aiškina, kad jie rodo didžiulę meilę vedžiodami ir popindami gyvūnus, o toji meilė skatina juos mylėti visus aplinkinius (suprask, - ir žmones) ir daryti gerus darbus, nėra visiškai teisūs. Jie juk galėtų per triukšmingas gatves vedžioti akluosius. Keistai man atrodė ir matytas piketuotojas prieš žvėrelių žudymą: vienoje jo rankoje plakatas su tekstu prieš žvėrių žudymą maistui ar odos gaminiams, kailiams, kitoje – čeburekas su mėsa, kurį jis grūdo į burną.

Nors ir nemėgstu gyvūnų, visgi suprantu visus, kurie juos mėgsta. Suprantu jų humoro jausmą ir tikėjimą gražiu pasauliu. Nesvetima man ir kaimo veterinaro kasdienybė, gyvulių ligos, nerimas, šaltą ir ūkanotą naktį skubant pas besiveršiuojančią karvę ar neviltis matant nepagydomai sergantį šunį. Visa tai apibūdinčiau vienu žodžiu – „šiluma“. Nors mane, kaip ir daugumą, linksmina, kai suaugę piliečiai kreipiasi į vokiečių aviganius pagarbiu tonu, tarsi kalbėtųsi su savo viršininku arba su kokiu garbiu dvasininku (netgi ne su eiliniu kunigėliu, bet su vyskupu ar net kardinolu). Vienas mano draugas savo katiną vadina Van Gogu. Teko girdėti gyvūnus vadinant žinomų politikų vardais. Be abejo, fantazijai čia ribų nėra. Sako, kad šeimininkai renkasi į save panašius gyvūnus arba ilgainiui jie su turimais gyvūnais supanašėja. Sutinku. Tik nelabai sutinku, kad gyvūno vardas gyvūną apibūdina. Pavyzdžiui, tas katinas Van Gogas vaikšto pasipūtęs, prie stalo turi savo nuolatinę vietą ir nedrįsk jos užimti. Žodžiu, jis visiškai nepanašus į visą gyvenimą vargusį tapytoją.

Dėl vardų, tai ypač pasisekė karvėms, kurios nešioja gėlių, moterų ir net mėnesių ar metų laikų vardus, pavyzdžiui, Rūta, Liepa, Vasara. Grįžtant prie katinų, tai šie dažnai praminami vyriškais vardais: Mykolas, Jokūbas, Antanas, žinau netgi Kazimierą, kuris irgi savo siaubingu elgesiu ir ištvirkimu mūsų tautos šventojo nė iš tolo neprimena.

Tiesa, yra daug ir padoriai besielgiančių gyvūnų. Tikriausiai daugelis prisimename istoriją apie katiną, kuris mėgo vaikščioti vienas. Užklydęs į pirmykščių žmonių urvą jis užsitarnavo šeimininkės palankumą, nes nuramino verkiantį kūdikį.

Pacituosiu popiežiaus Benedikto XVI neseniai išsakytas mintis apie gyvūnus: „Gyvūnai taip pat yra Dievo kūriniai... Be jokių abejonių, toks elgesys su gyvais sutvėrimais, kaip kad, žąsų šėrimas per prievartą, siekiant kuo labiau padidinti jų kepenis, ar vištų auginimas taip jas sugrūdant, kad iš jų belieka paukščių karikatūros, toks gyvų sutvėrimų sumenkinimas iki tiesiog prekės, prieštarauja Biblijoje aprašomam žmogaus ir pasaulio santykiui.“

Sovietmečiu per tikybos egzaminą vienas kunigas vaikų mėgdavo klausti, ar žvėreliai turi sielą. Atsakymas turėdavo būti neigiamas, nes sielą turi tik žmogus. Pasimokę katekizmą vaikai dažniausiai atsakydavo teisingai. Tuomet kunigas dar mėgdavo pajuokauti: „O ar lėktuvas turi sielą?“ Vaikai nesuklysdavo. Bet štai į klausimą „Ar komunistas turi sielą?“ atsakydavo, jog neturi. Aišku, tuomet kunigas paaiškindavo, jog sielą turi kiekvienas žmogus, nepriklausomai jo profesijos ar įsitikinimų. Nors kai kas bando teigti, kad ir gyvūnai turi sielą.

Skaičiau apie marijampoliečių šeimą, kuri trijų kambarių bute laiko net penkis augintinius: naminį šešką (fretką) Maksą, šinšilą Baksę, rusų mėlynųjų veislės katę Pumą, anglų biglių veislės šunį Arą ir žiurkėną Deilą. Dar buvo ir laboratorinė žiurkė, tačiau jos likimą nusprendė Maksas, kuris, kartą nužiūrėjęs tinkamą momentą, apvertė narvą ir su žiurkute atliko „nenatūralios atrankos eksperimentą“... Televizijos „Chorų karuose“ ši šeima palaikė ne gimtosios Marijampolės mėlynąjį, o Kauno šampaninį chorą vien dėl to, kad savo laimėtus pinigus šie paskyrė zoologijos sodui. 

Kiek mūsų mieste gyvūnų? Nuo vandentiekio bokšto Vytauto gatvėje reikėjo nueiti iki senojo turgaus. Kad būtų greičiau, kirtau keletą kiemų, nors kelias vedė bulvaru. Turėjau ir kitą tikslą - suskaičiuoti, kiek sutiksiu gyvūnų. Buvo rytmetis. Pastebėjau penkias valkataujančias kates, tris šunis, o šešis šunis šeimininkai vedė už pavadėlių. Tiesa, tik du iš jų buvo su antsnukiais.

Jei jums niekaip nepavyksta susirasti draugų tarp žmonių, o jūsų pats geriausias draugas yra šuo, pamąstykite, kas tuomet jūs pats esate. O jeigu jūs ir toliau vis tiek tvirtinate, kad šuo yra geriausias žmogaus draugas, o pasiūlymas įsigyti draugų iš žmonių būrio jums nepriimtinas, galima būtų pasiūlyti naujai pažvelgti į pačią draugijos sampratą. Visai nebūtina apsupti savęs gyvais padarais. Krištolo indai, sidabro įrankiai ar dizainerių baldai yra puikiausia draugija, lygiai kaip alkoholiniai gėrimai bei egzotiški vaisiai. Įtempkite vaizduotę ir ką nors sugalvosite.

Auginantys žvėrelius vis tik teigs savo, remsis atseit mokslininkų nuomone ir vėl sakys, jog turėdamas namuose gyvūną žmogus tampa geresnis. Pateiks pavyzdį, jog glostydamas katę žmogus atsipalaiduoja, pailsi. Katė, girdi, atskiria ligotus žmones. Esant žmonių būriui, glaudžiasi prie sergančio. Taip gali sužinoti, jog su tavo sveikata jau kažkas ne taip, nors pats šito dar ir nejauti.

Žinia, yra tautų, kur vieni ar kiti gyvūnai tiesiog garbinami, yra net jų kultas. Bet tos tautos nėra iš tų išsivysčiusiųjų. Lietuviai irgi kažkada garbino žaltį. Vienas mano draugas kolektyviniame sode (jeigu jie dar taip vadinasi) augina žalčius. Gyvena jie durpių krūvoje mažas angeles pasidarę. Draugas patenkintas, nes niekas niekada iš jo sodo braškių ar kitų gėrybių nėra pavogęs. Tik, sako, jeigu lieki sode nakvoti, reikia stengtis jų neužgulti, nes jie dažnai pirma šeimininko lovon įsirango ir net po antklode palenda. O šiaip - tai mieli, švelnūs padarėliai, tiesa, gal šiek tiek glitoki, slidūs.

Dar viena draugų šeima laiko beždžionėlę, kuri kiekvienam svečiui bruka pagalį ir siūlo jį traukti. Ji įsikimba į vieną pagalio pusę, tu turi kibtis į kitą ir prasideda dvikova. Beždžionėlė neįtikėtinai stipri ir dažniausiai laimi. Tuomet tu tampi mieliausiu jos draugu. Jei pagalį ištrauki tu, gyvūlėlis labai supyksta ir taip trenkia tau per petį, kad kelias dienas tą smūgį prisimeni.

Kiekvienas girs savo turimą gyvūną. Turintis ožkų girs jų pieną ir teigs, kad šis geresnis negu karvių. Auginantis lapes girs jų kailius ir didžiuosis, kad net pačios Nijolės Veličkienės atstovai buvo atvykę jų pirkti. Stručių fermeris ilgai pasakos apie šių paukščių grožį ir kiaušinių (dedamų) didumą ir t. t.

Skaičiau, jog ypač didžiulis dėmesys gyvūnams ir jų teisėms skiriamas Šveicarijoje. Tačiau praėjusiais metais ir šveicarai referendume nepritarė siūlymui, kad skriaudžiamus gyvūnus gintų jiems skirti advokatai. Tokį referendumą inicijavo Šveicarijos gyvūnų gynėjų grupuotė ir jei jų siūlymams būtų buvę pritarta, visi kantonai teisinių procesų metu gyvūnams privalėtų paskirti advokatą. Tiesa, Ciuricho kantone dėl netinkamo elgesio su gyvūnais susijusiose bylose gyvūnų teisinis atstovavimas būtinas nuo 1992 metų, tačiau gyvūnų politika būtų pasiekusi kitą lygmenį, jei, balsuotojų valia, tai būtų tapę norma visose 25 šalies kantonuose.

„Tai ne dėl to, kad Paris Hilton šuneliui reikia advokato, galinčio atstovauti jo interesams. Tai tam, kad būtų apginti gyvūnai, kenčiantys nuo žmonių, kurie turėtų jais rūpintis“, – teigė vienas iš Ciuricho kantono šunų advokatų. Iniciatyvą palaikė gamtosaugos organizacijos, Žaliųjų ir Socialistų partijos, tačiau vyriausybė, parlamentas ir didžiausia šalies Liaudies partija buvo prieš.

Šiaip jau, Šveicarijos įstatymai, susiję su gyvūnų teisėmis, yra vieni plačiausių pasaulyje. 2008 metais peržiūrėtuose teisės aktuose numatyta, kad žuvyte atsikratyti norintys žmonės negali nuleisti jos tualete gyvos. Ji turi būti apsvaiginta, tuomet numarinta ir tik tuomet jos galima atsikratyti. Įstatymai taip pat draudžia bendrauti mėgstančias banguotąsias papūgėles ir žiurkėnas palikti namuose vienus. Net avys ir ožkos su savo bičiuliais turi turėti bent jau „regimąjį kontaktą“.

Tarp kitko, balsavimas dėl advokatų gyvūnams – paskutinysis pavyzdys, kaip Šveicarijoje įgyvendinama „tiesioginė demokratija“. Šioje šalyje kiekvienas, surinkęs 100 tūkst. piliečių parašų, gali inicijuoti referendumą.

Įsiminė gyvūnų globos draugijos šūkis: „Šuo įsigyjamas visam gyvenimui, ne vien Kalėdų šventei“. Meilė gyvūnams mūsų krašte per daug supoetinama. Lietuviai pamiršo buvę labai praktiški žmonės, kai katė buvo reikalinga pelėms gaudyti, šuo, pririštas grandine prie būdos – sargauti, paršelis – suvalgyti. Tiesa, dėl paršelio, atrodo, niekas nepasikeitė.

Buvau dar vaikas, kai kino teatruose pasirodė kino filmas „Gimusi laisva“. Tuomet žmonės nelabai domėjosi dokumentiniu kinu (rusų dokumentiniai filmai apie socializmo pergales ir darbo spartuolius buvo padarę savo), bet kino salės, kuriose buvo demonstruojama „Gimusi laisva“, o tai irgi dokumentinis kūrinys, nepajėgdavo sutalpinti visų norinčiųjų filmą pamatyti.

O šiandien, kai pamąsčiau, koks reiškinys geriausiai apibūdintų žmones, nusprendžiau, jog tai būtų televizija „Animal Planet“. Kai televizoriaus ekrane įgrista politikų postringavimai, ir aš spaudžiu „Animal Planet“ kanalą ir stebiu, kaip Stivas Irvingas bei jo pasekėjai gaudo gyvates, krokodilus ir kitus gyvūnus. Drąsaus vyro to Stivo būta, gaila, kad taip anksti jo gyvenimas nutrūko. Nors šiaip jau „Animal Planet“ demonstruoja tam tikrą gyvūnų „nenormalumą“ ir reprezentuoja vakariečių, amerikiečių, anglų, australų požiūrį į gamtą. Glėbesčiavimasis su meškomis, krokodilų nasrų žiodymas, bučiavimaisi su smaugliais, kojų kišimas į vandenį provokuojant piranijas - viskas skirta žiūrovų pritraukimui bei įaistrinimui. Bet juk taip kuriami ir realybės šou: dramatiška muzika, itin arti prie filmuojamo objekto prikišta kamera ir kraupoki laidos vedėjo komentarai. Lyginkime „Animal Planet“ su bet kuriuo žmonių realybės šou. „Animal Planet“ iš pradžių rodomi gražūs žvėreliai, bet greitai balsas už kadro praneša, kad „jie nežino, kas jų laukia“ (matome sėlinantį plėšrūną, prasideda gaudynės). Auka iš paskutiniųjų stengiasi išsigelbėti, bet tolesniuose kadruose jau regime jos priešmirtines konvulsijas.

Šį gyvūnų ir žmonių realybės šou palyginimą užtikau užsienio spaudoje. Žodžiu, nors Vakarų intelektualai iš tokių televizijos laidų šaiposi, mėsainių privalgę amerikiečiai, beje, ir europiečiai, ypač vokiečiai, įdribę fotelyje priešais televizorių, šias laidas mielai žiūri.

Dar viena istorija. Iš kalėjimo. Kaliniai prigaudė pelių. Suleido jas į kartotinę dėžę prabadę skylutes stebėjimui. Pelių niekas nemaitino, tai po kurio laiko jos pradėjo viena kitą ėsti. Liko dvi. Suka jos dėžėje ratus ir viena kitą stebi. Pagaliau viena kiek prarado budrumą ir kita ją puolė. Pelę nugalėtoją kaliniai ėmė maitinti ir vadinti „Mūsų pelytė“.

Iš paskutinių knygų ir kino filmų apie gyvūnus įsiminė Saros Gruen romanas „Vanduo drambliams“ ir pagal jį susuktas kino filmas. Autorė gyvena ekologinėje bendruomenėje netoli Čikagos drauge su vyru, trimis vaikais, keturiomis katėmis, dviem ožkomis, dviem šunimis ir arkliu. Romanas „Vanduo drambliams“ daugelį savaičių karaliavo 2008 m. New York Times perkamiausių knygų sąraše. Kad knyga apie cirką, galima spręsti ir iš viršelio (cirko arena ir joje stovintis dramblys). Cirkas man niekada nepatiko, o skaitant šią knygą tas sunkus ir žiaurus cirko darbuotojų gyvenimas tik dar labiau atsiskleidžia ne iš gerosios pusės. Viską atperka didelė gražuolė dramblė Rožė, kuri moka keršyti, liūdėti, juoktis, džiaugtis… O kino filme ši žavinga dramblė galėtų pretenduoti į kino apdovanojimus kartu su pagrindinių vaidmenų atlikėjais Reese Witherspoon ir Robertu Pattinsonu.

Tiesa, jau pasirodžius kino filmui pasklido žinia, kad filmavimo aikštelėje buvo žiauriai kankinamas dramblys. Jis buvo „auklėjamas“ naudojant elektrošoką, mušamas metaliniu kabliu. Slaptos filmuotos medžiagos kopijos išsiųstos kino žvaigždėms Reese Witherspoon ir Robertui Pattinsonui bei filmo kūrėjams.

Baigiant tekstą prisiminkime, jog Niujorke jau seniai rengiamos mados savaitės šunims ir katėms. Pradėtos tokios rengti ir Maskvoje. Restoranai, kuriuose galite maitintis drauge su savo gyvūnėliu, jau nėra retenybė. Atsirado ir kino teatrų, kur žiūrėti filmą galite įeiti su augintiniu. Jau seniai nestebina viešbučiai, kuriuose išvykdami šeimininkai gali palikti šunis, kates ir net kitus gyvūnėlius, yra viešbučiai, kuriuose žmonės ir jų augintiniai gali ilsėtis drauge, yra ir viešbučiai, kurie siūlo kambarius jau su ten gyvenančiu gyvūnėliu, o kambarių su akvariumais daug kur rasite. Skaičiau, jog Japonijoje yra kavinė, kurios lankytojus pasitinka daugiau kaip 20 laimingų, išpuoselėtų skirtingo charakterio kačių, su kuriomis galima bendrauti savo malonumui. Lydint ekskursijas į Krokuvą, dažnai stojame poilsiui tokiame kaimelyje Ostrov Mazovieckij. Automobilių stovėjimo aikštelėje ten gyvena šuo, kuris meilikauja visiems atvykusiesiems, be abejo, gauna iš jų skanėstų, o kitą kartą tiems patiems žmonėms atvykus jau juos atpažįsta (arba bent jau apsimeta, kad atpažįsta). Autobusai toje aikštelėje mielai stoja, šalia esanti kavinė klesti.

Tad pačiai teksto apie gyvūnus pabaigai pasakysiu, jog jeigu jūs tikrai esate vienišas, negalite susirasti draugų iš žmonių būrio, laikykit tą savo šunį, katę ar kokį nors kitą gyvūną, iškentės jie tame jūsų butelyje, pakęs ir jus, juk turi mus, žmones, kas nors kęsti. Prisiminiau anglikonų giesmės posmelį: „Visa, kas gyva ir judru,/ Visa, kas tik gražu pasauly,/ Kas nuostabu ir išmintinga,/ Sukūrė Viešpats iš miglų“. Tad gal ir teisūs teigiantys, kad iš karvės šiknos galima pasimokyti daugiau, negu iš kokios nors enciklopedijos.