Kiekvienai tautai svarbu atrasti savo pradžią, užkoduotą mituose. Vakarų tautos save kildindavo iš Trojos, o lietuviai šiek tiek kukliau – iš romėnų. Tik atrodo, kad lietuvių kilmės iš romėnų mitą išgalvojome ne patys, o lenkai. Taigi lenkai lietuvius ne tik apkrikštijo, bet ir padarė romėnais. Janas Dlugošas kildino žemaičius ir lietuvius iš lotynų, o Motiejus Stryjkowskis susiejo lietuvių tautos pradžią su Palemonu iš Italijos. Vėliau Albertas Kojalavičius-Vijūkas dar sugiminiavo lietuvius su heruliais. Smagu apie didingą tautos praeitį skaityti Simono Daukanto raštuose, gėrėtis Adomo Mickevičiaus sukurtais herojais.

Tačiau nelabai norime prisiminti, kad XIX amžiaus Lietuva – ne Apšvietos Europa, kur gyvos laisvės idėjos.  Mūsų Lietuva – tai šiaudinių lūšnelių ir sulenkėjusių dvarų, sukilimų ir trėmimų, vargo mokyklos Lietuva, kur baudžiauninkai ir valstiečiai dar kalbėjo lietuviškai, o ponai ir bajorai – lenkiškai. Ar iš tos pilkos kasdienybės galėjo tauta semtis dvasinės stiprybės, kad prisikeltų gyvenimui? Tačiau buvo galingoji kunigaikščių Lietuva – Vytautas girdė žirgus prie Juodosios jūros. Tik didybę užgesino... svetimi. Nebevardykime tautinio tikėjimo dogmų, geriau pasvarstykime, kokiuose šaltiniuose rasti gyvojo vandens pasitikėjimui savo valstybe atkurti šiandienos lietuviui? Į dienraščio klausimus atsako filosofas Jurgis Dieliautas.

– „Iš praeities tavo sūnūs / te stiprybę semia“ giedame ranką prie širdies pridėję. Tik ar dažnai susimąstome apie šių žodžių prasmę. Kodėl vis dar mitologizuojama senovė?
– Čia susipina keli dalykai. Jaunoms santvarkoms būtina socialinė mitologizacija. Lietuva vis dar istorinėje pusiaukelėje, kokia lietuviška tapatybė geriausia. LDK tradicija labai stipri, tik nelengva ją pasidalyti trims valstybėms.

1918 m. kuriantis moderniai Lietuvos valstybei prireikė Vytauto Didžiojo kulto, Žalgirio kulto. Sovietinėje Lietuvoje Pilėnų kultas susietas su partizanų pasiaukojimu. 1990 m. atkurtoje modernioje valstybėje irgi reikėjo kažko griebtis.

Mitologijos prireikia, kai nėra stiprios socialinės politinės kultūros, nėra tvaraus pagrindo. Tada kuriama dirbtinė mitologija su dirbtiniais kunigaikščiais, dirbtinėmis mitologemomis. Maginė jos funkcija, kaip vilties, paramos, atramos ieškojimas. Kai silpnas sociumas, gali padėti religija. Tačiau jei religinės struktūros išardytos, atsiranda terpė pseudoreligijoms. Sovietmečiu šalia ateizmo kuriama pseudopagonybė, naivus folklorizmas, vyksta naivus archaiškumo grąžinimo procesas. Tie ritualai neturėjo realaus patvirtinimo, o prigijo greitai, ėmė funkcionuoti ir buitinėje plotmėje. Nors stiprus noras sugrąžinti pseudoarchaiškumą dirbtinėmis šventėmis, apeigomis, tačiau dirbtinė išmonė niekur neveda.

– Kaip mus paveikia mitologizavimo elementai politikų elgsenoje, retorikoje? Gal dėl to ieškome herojų gilioje senovėje, kad stokojame politinių lyderių, autoritetų?
– Politinės jėgos ieško populizmo. Populizmo principas paveikus, mitologizavimu paremta įtikinėjimo retorika dažnai pasiteisina. Labai dažnai naudojama destruktyviai: nubraukime, kas buvo, pradėkime nuo pradžios. Užuot ieškojus susikalbėjimo visuomenėje, vyksta demonizavimas. Gėrio – blogio aspektas kaip demonas iškyla. Vaizduotė dirbtinai įaudrinama, bandoma kiršinti visuomenės grupes, skatinti nesantaiką. Taip pridengiamas valdžios struktūrų bejėgiškumas. Radus atpirkimo ožius lengva pateisinti savo neveiklumą, apsileidimą.

Demoniškų uždangų kūrimo strategija leidžia manipuliuoti, slėpti ar iškraipyti informaciją. Kur neišsprendžiami klausimai, skleidžiama mintis, kad slankiojančios demoniškos jėgos valdo, pasitelkiama tariama informacija, kad kitur dar blogiau nei pas mus. F. Nyčė yra pasakęs: „Kas nevaldo savęs, tą užvaldo kiti.“

Pradėjus analizuoti, paaiškėja, kad jokių demonų nėra. Tėra nenoras ar negebėjimas, baimė gyventi modernų gyvenimą. Semiotiniai, psichoanalitiniai tyrimai atskleidė, kad bet kokia ideologija skolinasi mitologines struktūras ir bet kurioje epochoje veikia pagal mitologines schemas. Mūsų dienomis veikia socialinė mitologija. Sujaukiama sąmonė, sutirštinami procesai, žmonėms sunku susigaudyti ir didelė dalis net išsilavinusių žmonių pakliūva į demonizavimo ir destrukcijos sroves. Tokiu būdu visuomenės progresą lydi patalogija.

Tai nėra tik mūsų bėda. Pavyzdžiui, kai Čečėnijos kare rusams nesisekė, buvo paskelbta, kad priešams padeda neįveikiamos Lietuvos biatlonininkės. Ši tradicija iš seniau pareina. Rusijos-Suomijos kare pergalę pasiekti taip pat sutrukdė neva paslaptingieji snaiperiai.

Sukurti priešą, kuris nepaaiškinamas, patogu be jokio apčiuopiamo pagrindo. Tokia mitologija vadovaujasi ne vien Putino Rusija. Nuo civilizacijos pradžios vyksta panašūs procesai.

Norint modernioje visuomeėje gyventi, būtina vadovautis modernios visuomenės principais – ne imituoti, išsisukinėti, mulkinti. Kol vyrauja nebrandumas, sąmonę įaudrinti lengva. Valstybinės struktūros nepilnai atliko ir atlieka darbus, ne į tokius naratyvus nukreipia. Jei visuomenė neišsigydžiusi socialinių traumų, reikia investuoti į jos sveikatą, nes protui miegant demonai nubunda. Lozungais problemų neišspręsi.

– Toks pražūtingas chaosas atsiranda dėl to, kad nebrandi mūsų visuomenė?
– Ne balanos gadynėje gyvename. Esame moderni visuomenė. Reikia išvėdinti priplėkusią sąmonės patalpą ir demonus  išvaikyti. Dominuojančius mitus reikia tyrinėti, o ne dirbtinius ritualus gaivinti.  

Mums reikia susikurti modernią mitologiją, modernų naratyvą: kokią Lietuvą norime matyti, kokioje gyvename.
Perdėtas pozityvizmas, problemų neigimas nėra išeitis. Bėda, kad Lietuva modernaus naratyvo nesusikūrė, aiškios vizijos neturėjo. Iš bėdos kažkas sukurta, kažkas pasiskolinta. Todėl vadovaujamės senais modeliais. Turime galingą gąsdinimų, grėsmių, slaptų laboratorijų fabriką. Kas antro žmogaus sąmonėje tai pasireiškia. Prietarai neišnaikinami. Jie gimsta iš įpročio. Senus išnaikinus jų vietoje randasi kiti. Ar geresni – klausimas. Jei moderni mitologija, suprantamas naratyvas, mes skiriame, kas yra  herojai, kas juokdariai ar sukčiai. O kokius herojus kasdien matome ekranuose?

Istorikai daug dirba bandydami išsiaiškinti, kodėl senieji mitai mus valdo. Bet jie vieni nepajėgūs. Valdžios struktūros tuo privalo užsiimti. Kodėl labiausiai demonizuojamos sritys yra medicina ir teisėtvarka? Todėl, kad trūksta modernių ritualų, nėra sukurta modernaus etiketo, kur būtų aiškūs reikalavimai, pareigybių apibrėžimai, elgesio modeliai, atsakomybė. Tada jų autoritetas bus nesugriaunamas. Kol prastai veikia viešieji ryšiai, žmonėms kyla daugybė neaiškumų, o iš nežinojimo randasi nesusišnekėjimas, prietarai, demonai.

Mes norime numatyti ateitį, dėl to svarbu stebėti dabartį. Reikia stiprios refleksijos. Mitas aiškina mūsų veiklas. Kur nesusitvarkoma, praeitis mus pradeda aiškinti ir tada gyvename nebesamoj praeity arba kuriame labai  miglotą ateitį.

Antra bėda – mūsų asmeninė mitologija. Neturime psichologinės kultūros, mūsų sąmonėje irgi demonų pilna. Dar vis paskutinėje vietoje nesuprantama psichinė sveikata. Psichozės, neurozės darosi įprastas reiškinys. Užtenka žvilgtelti į komentarus socialiniuose tinkluose, kad tuo įsitikintume. Marga daugiasluoksnė sąmonė lemia nesusišnekėjimą. Valdžios struktūroms pirmaeilis uždavinys – užsiimti rimtais tyrimais ir pradėti kurti modernų naratyvą,

– Išgyvename sudėtingą visuomenės santykių krizę. Negi ir mums mažiausiai 40 metų teks klajoti nesusikalbėjime?
– Kiekviena krizė yra virsmo taškas. Ligos krizinis momentas, kai temperatūra ima kristi, žmogus ima sveikti. Sąmonė darosi aiški, pradeda reflektuoti. Reikia aiškintis, diskutuoti, o ne rėkti. Per daug pas mus dirbtinio teisuoliškumo. Reikia analizuoti, sintezuoti, tik taip suprasime gausybę reiškinių.

Kur tik pažiūrėsi, tos mitologijos rasi. Jos nei paneigsi, nei atsisakysi. Kai nerandama bendros kalbos, destruktyvios smurtaujančios jėgos nubunda, veikia. Reikia budrumo, kritiško proto ir fantazijos.

Dabartinė epidemija atskleidė, kaip svarbu patikrinti savo patirtis ir įsitikinimus. Rašau ta tema nuo karantino pradžios, tik ne apie tai, kiek sirgo, kiek mirė, kuriuos ministrus šalinti. Jie – įkaitai. Bandė transplantuoti svetimus modelius, iš klaidų mokytis. Per trumpa mūsų moderni istorija, 40 metų modeliu gyventi neįmanoma. Laikas imtis ne desperatiškų veiksmų, ne besaikių gąsdinimų ar pažadų. Tik realūs darbai veda į progresą.

Niekas neapsaugotas nuo vidinių demonų. Bet pastebime, kad nedemonizuojami suprantami dalykai. Net labai skaudūs – avarijos, gamtinės katastrofos. Ką suprantame, to nebijome. O virusai, epidemijos yra tarsi klajojantys demonai. 100 metų praėjo nuo ispaniškojo gripo, bet jo ištakos dar nėra suprantamai paaiškintos.

Tik prasidėjus dabartinei pandemijai, visi buvo maitinami bauginančia informacija. Valdžia tampa sociopatijos dirbtuvėmis: negyvi raštai, direktyvos,  instrukcijos yra užkratas, teršiantis sąmonę. Kiekvienas sprendimas turi būti išaiškintas žmonėms suprantama kalba. Kai vaizduotė ribota ar užteršta sąmonė, kai šviesos ruožas tesiekia 2 cm ar 2 m– ima veikti ne sąmoningumas, o demonai – mane baudžia, skriaudžia.

Vėl pasitelksiu F.Nyčę: „Menas reikalingas tam, kad nežūtume nuo tiesos.“ Populiarus paaiškinimas veiksmingesnis, ypač veiksminga kino kalba. Vos prasidėjus pandemijai išpopuliarėjo filmas „Užkratas“, kuriame vaizdžiai parodyta, kaip plinta virusas, kokios pasekmės. Mums reikia meno kūrinių, stiprios literatūros, kino, o mes bandome tik viską mechanizuoti, skaitmenizuoti.

Jei priežastis neišaiškinta, išvada bus klaidinga. Bėda ne vien tai, kad trūksta diskusijų kultūros. Trūksta analitinių laidų. Čia radijas gal daugiau pažengęs, bet ar daug kas jo klausosi?

Sąmoningumas, kurio būtinai reikia moderniai visuomenei, išauginamas sunkiai.

J. Dieliautas: „Jei norime gyventi modernioje valstybėje, mums reikia susikurti modernią mitologiją.“
Redakcijos archyvo nuotr.

Miesto simboliai.
Redakcijos archyvo nuotr.