Pajamų nelygybė, maži atlyginimai, viešojo sektoriaus naikinimas – tai tik maža dalis problemų, dėl kurių ateityje sulauksime tik dar pragaištingesnių padarinių. Savo srities specialistai, užsienio kalbų mokantys žmonės toliau sotesnio gyvenimo ieškos užsienyje. Devalvuosis mokytojų, gydytojų, policininkų, ugniagesių ir kitos profesijos. Vadinasi, reikia galvoti, kaip šias problemas kuo skubiau spręsti.

Pajamų nelygybė – didelė bėda
„Mums aiškina, kad žmonės emigruoja dėl didelių kainų, biurokratizmo, mažų atlyginimų, socialinės atskirties. Iš tiesų mus emigruoti ir išgyvenimo strategijas kurti verčia socialinis-ekonominis valstybės modelis, į kurį esame įkišti.

Manau, vienas esminių dalykų, kurį reikėtų padaryti šioje šalyje, tai tvarkingai susitvarkyti modelį“, – Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje vykusiame susitikime „Išgyvenimo Lietuvoje strategijos: ką daryti?“ kalbėjo LR Seimo narė, ekonomistė Aušra Maldeikienė.

Anot jos, visos tarptautinės organizacijos Lietuvai rekomenduoja mažinti pajamų nelygybę ir padaryti ekonomiką įtraukią visiems. Tik visa bėda, kad biurokratams žodžiai „nelygybė“, „atskirtis“ nieko nereiškia.

Pasirinktas socialinis ekonominis valstybės modelis yra negeras ir dėl to, kad juo neteisingai akcentuojama, esą privatus verslas kuria gėrybes, o viešasis sektorius jas sunaudoja. Tokiu atveju reikėtų manyti, kad privačioje klinikoje dirbantis ir grožio operacijas atliekantis gydytojas pridėtinę vertę kuria, o ligoninėje širdį operuojantis – ne.

Viešasis sektorius nyksta
Iš tiesų Lietuvoje mokytojai, gydytojai, bibliotekininkai ir kiti viešojo sektoriaus atstovai sukuria apie 20 proc. BVP, tik niekam tai neįdomu.

„Privačiam verslui pradėjus reikalauti daugiau gėrybių, viešasis sektorius pradėjo strigti visomis formomis. Pavyzdžiui, mūsų vaikai nebegauna išsilavinimo, gauna tik pasaugojimo mokykloje paslaugą pusei dienos“, – neteisybę įžvelgė ekonomistė.

Universitetai taip pat išsigimsta, nes į juos priimami net valstybinių egzaminų neišlaikę asmenys. Tokią iškreiptą sistemą turime būtent dėl to, kad neginame viešojo sektoriaus.

Štai besitaikantiems į darbo vietą viešajame sektoriuje keliami kosminiai reikalavimai. Kandidatai turi turėti aukštąjį išsilavinimą, dažnai net magistro laipsnį, mokėti užsienio kalbų ir galiausiai yra priversti dirbti už mažą atlyginimą.

Mokslų daktaras per mėnesį uždirba 515 eurų. Ne visus mokslininkus tokie atlyginimai tenkina, todėl jie per pusantros dienos susiranda naują darbą ir išvyksta į Vakarų Europą, kur už tą patį darbą jiems mokama nuo 4 tūkst. eurų.

„Kai išgirstu, kad mokytojas turi dirbti iš pašaukimo, visada sakau, įdomu, kaip tą pašaukimą vaikai valgo: su peiliu, šakute ar šaukštu. Tokių problemų pas mus yra ir jas reikia viešinti“, – sakė A. Maldeikienė.

Privatizavimas problemų neišsprendžia
Po trumpos įžanginės kalbos susitikime dalyvavusiems šiauliečiams leista viešniai užduoti rūpimus klausimus. Tad miestiečiai nieko nelaukę suskubo pasidomėti, ką reikėtų manyti apie viešojo sektoriaus privatizavimą.

Ekonomistė atsakė, kad viešąjį sektorių galima privatizuoti arba palikti valstybės rankose. Tiek vienas, tiek kitas variantas yra įmanomi. Tik teisingai nuogąstaujama, esą privatizavimas gali virsti pinigų išsunkimu iš žmonių.

„Ar būtinai patekus į privačias rankas atsitinka kažkas blogo, tai tikrai – ne, bet tada reikia labai stiprių valstybės institucijų, kurių mes neturime. Lietuvos problema ir yra ne ta, kad privatus sektorius stengiasi susirinkti visą lauką valstybės teikiamų paslaugų, bet ta, jog neturime stiprių, nepriklausomų priežiūros institucijų, su dideliais įgaliojimais“, – paaiškino A. Maldeikienė.

Taip pat jai pasirodė nelogiškas siūlymas privatizuoti viską, net upes. Tai pati didžiausia kvailystė, kokią begalima sugalvoti. Toks sprendimas atneštų naudos nebent tik turintiems daug pinigų ir tiems, kurie tas upes privatizuotų, o kas nutiktų su kitais – neaišku.

Ekonomistės nuomone, eilinių piliečių interesams būtų geriau atstovaujama, jeigu darbuotojai aktyviau jungtųsi į profesines sąjungas. Anot jos, profsąjungos nėra sovietinė atgyvena. Tai galingas įrankis, kurio žmonės neįvertina. Profsąjungos tiesiog turėtų būti įtakingesnės. Tam, kad profsąjungos būtų įtakingesnės – daugiau žmonių turėtų į jas stoti.

„Profsąjungos yra vienas iš sveikos visuomenės požymių. Kai valdžia jaučia spaudimą iš šalies, ji linkusi labiau atsižvelgti į eilinių piliečių interesus“, – apie tai, kodėl reikėtų stoti į profsąjungas, kalbėjo A. Maldeikienė.

Reikalingas turto mokestis
Šiauliečiai teiravosi ekonomistės nuomonės ir dėl automobilių apmokestinimo. Viešnia atsakė, kad Lietuvoje turto mokesčio praktiškai nėra ir tai didelė blogybė, nes kai nėra turto mokesčio, valstybę reikia išlaikyti iš pajamų mokesčio. Žinoma, tai nereiškia, kad turto mokestį galima taikyti bet kaip.

„Kai išgirstu, kad reikia įvesti automobilių mokestį, priklausomai nuo taršos, man tampa aišku, jog dėl to sunkiai gyvenantys žmonės gyventų dar sunkiau“, – žodžių į vatą nevyniojo ekonomistė.

Žinant, kad mažuose miesteliuose yra tik viena ar dvi parduotuvėlės, kuriose trys ketvirčiai lentynų nukrautos alkoholiu, o likusi dalis – brangiu šaldytu maistu, natūralu, jeigu šeima kartą per savaitę sėda į dar važiuojantį „trantą“ ir keliauja į prekybos centrą, kur gali įsigyti pigesnio ir šiek tiek normalesnio maisto. Tad, jos nuomone, apmokestinti šiuos žmones, nevažinėjančius prabangiais automobiliais, nebūtų labai teisinga. Kitaip tariant, turto mokestis reikalingas, bet tik teisingai apgalvotas.

Taip pat klausta, kaip būtų galima padidinti valstybės biudžetą. Atsakyta, kad tam nėra jokių galimybių. Dėl priimtos reformos toliau sėkmingai bus naikinama vidurinioji klasė, o daugiausiai uždirbantys toliau mokės mažiausius mokesčius. Vadinasi, dėl to surinkti pinigų į biudžetą bus dar sunkiau.

Anot ekonomistės, būtų klaidinga ir 2,5 proc. BVP skirti gynybai. Tam valstybės biudžetas tiesiog nėra pajėgus: „Jeigu nėra karo, reikia aiškiai fiksuoti, kad egzistuoja ir kitos sritys, kurios visuomenę padaro visuomene. Turint didelę emigraciją, reikia pradėti galvoti ką daryti, kad žmonės įgytų adekvatesnį išsilavinimą, susikurtų darbo vietas ir galėtų normaliai dirbti. Jeigu kariautumėme, gynybai lėšų neišvengiamai reikėtų skirti daugiau, bet juk nekariaujam.“

Svarbiausia – tinkamas švietimas
Reziumuodama A. Maldeikienė sakė, kad mažiausias pajamas uždirbantys asmenys ir toliau bus labiausiai skriaudžiami, kol žmonės netaps pilietiškesni ir nepradės stoti į profsąjungas. Anot jos, reikia nustoti sėdėti kamputyje ir galvoti tik apie savo asmeninę gerovę. Priešingai, visuomenė negali remtis individualumu, nes žmonės gyvena kartu. Juk vienas žmogus negali pats sau nusitiesti kelio, išsioperuoti širdies ar įvairių dalykų išmokyti savo vaikų. Tai vienas esminių dalykų, nuo kurių ir reikėtų pradėti valdyti mūsų šalį.

Dar viena problema – kad mes neturime normalios švietimo sistemos. Žmonės vis dar naiviai tiki, kad egzistuoja ekonomikos dėsniai, nors iš tiesų egzistuoja tik tam tikros tendencijos, kaip mes dalijamės savo darbu.

Blogai, kad vaikai šių žinių neįsisavina dar mokykloje. Nors mokyklose vyksta ekonomikos ir pilietinio ugdymo pamokos, mokiniai vis tiek nelabai žino, kodėl reikia dalyvauti rinkimuose, kaip išsirinkti tinkamiausią kandidatą.

Tuo tarpu Šveicarijoje baigiamųjų klasių moksleiviams samdomi aukščiausio lygio specialistai, jiems mokami du-tris kartus už privačių bankų skyrių vadovų didesni atlyginimai, kad šie išmokytų vaikus dalyvauti rinkimuose.

Jeigu ir Lietuvoje vaikams būtų suteikiamas kokybiškas išsilavinimas, jeigu jie būtų mokomi iš tiesų reikalingų dalykų, galbūt šiandien visi gyventumėme geriau ir spręstumėme visai kitokias problemas.

A. Maldeikienė kalbėjo, kad būtina keisti socialinį-ekonominį valstybės modelį.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Šiauliečiai teiravosi ekonomistės nuomonės įvairiais klausimais.
Artūro STAPONKAUS nuotr.